Aštuoniolika valandų. Nuo aušros iki vidurnakčio.
Tiek laiko gyvensite Italijoje skaitydami šią knygą. Kartu su jos autoriais prabusite triukšmingame pietinės Romos kvartale, eisite į barą puodelio espreso, sveikinsitės su kaimynais, aiškinsitės itališko cornetto kremo paslaptis, gyvensite šio didžiulio, labai seno ir elegantiško miesto ritmu. Eisite pietauti, studijuosite teisingus ir neteisingus patiekalų valgiaraščius Romos centre, gersite aperityvą Amžinojo miesto rūmuose ir terasose. Galiausiai pasijusite tarsi filmo „Didis grožis“ (La grande bellezza) veikėjai ir, galimas daiktas, įsimylėsite Romą, Italiją.
O paskui... Paskui išgyvensite įtampos ir pykčio akimirkas. Kitaip ir negali būti, nes „Romanas su Italija“ pulsuoja tuo, ką italai vadina amore e odio – meilė ir neapykanta, nes tuos pačius via Appia Antica, senojo Apijos kelio, akmenis prieš du tūkstančius metų mynęs poetas Publijus Ovidijus Nazonas lotyniškai rašė: Odero, si potero; si non, invitus amabo – „Neapkęsiu, jeigu galėsiu, o jei ne – įsimylėsiu.“
Ši knyga – lyg keturiomis rankomis sugrota Domenico Scarlatti sonata – parašyta moters ir vyro, todėl tie patys itališko gyvenimo epizodai pateikiami visiškai skirtingai. Istorijos apie tai, ką reiškia Italijoje būti donna, moterimi, lankytis pas ginekologą, leisti sūnų ir dukrą į mokyklą, apie vyriškas laimės paieškas Palerme ir susidūrimus su priešingų politinių pažiūrų atstovais, apie tai, kas yra popietės miegas pisolino ir kas nutinka jo nepaisantiems, daug kitų įvykių ir kelionių po Apeninus – visa tai papasakota su šmaikščia ironija.
Perskaitę šią knygą ir praleidę vieną dieną Romoje, nė nepajusite, kad dviejų lietuvių romanas su Italija užtruko ketvirtį amžiaus.
„Ieškokite istorijos! Visur, kur tik lankysitės ir matysite aikštes, fontanus, skersgatvius, ieškokite aistrų, dramos, tragedijos su laiminga pabaiga arba šiek tiek liūdnos komedijos! Net pats mažiausias miestukas turi savo antikos šmėklas, viduramžių egzekucijų vietas, Renesanso didvyrius arba didvyres, kraują stingdančias keršto istorijas. Ieškokite personažų, galinčių visiškai kitokia šviesa nužerti gatvės, kuria dabar einate, grindinį, bažnyčią, kurioje manote rasti vieną nukryžiuotąjį, o ten – daugybė nelaimingųjų – istorijos nukryžiuotųjų vardų, pavardžių, datų. Jeigu žiūrėsite į akmenį kaip į akmenį, į klauptus kaip į klauptus, į aikštės kvadratą kaip į kvadratą, jeigu atsisakysite išgerti istorijos svaigalų, ką gi – būsite pasmerkti nuoboduliui. Akmeniniam, mediniam arba kvadratiniam turistiniam nuoboduliui.“ (Paulius)
Jurga Jurkevičienė – žurnalistė, rašytoja, gyvena Italijoje. Dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondente Romoje, rašė portalui lrytas.lt, žurnalams „L’Officiel“, „Ieva“, „Stilius“, bendradarbiavo su „Lietuvos ryto“ televizija. Šiuo metu – naujienų portalo 15min.lt rubrikos „Vakarienė pas Jurgą ir Paulių“ bendraautorė. Išleido knygas: „Italija“ (bendraautorė, 2012), „Sava Roma“ (bendraautorė, 2014), „Itališkos elegancijos kodas“ (2015), „Stilingi egoistai“ (2017).
„Mūsų pirmųjų namų via Aurelia šalia etruskų nekropolio nuoširdžiai nekenčiau. Jau pirmąją savaitę mane ištiko panikos priepuolis – esu įkalinta. Rustico – kaimiško stiliaus namas, akmenimis ir etruskų mūrų liekanomis nubarstyti takeliai, migdolų ir kivių medžiais žydinčios kalvos aplinkui, apelsinmedžių alėja nuo pat cancello – metalinių vartų iki šeimininko Ciro namo – tik išoriškai atrodė svaiginamai. Kasdien bliaunančios avys, katės, du milžiniški šunys maremanai neleido abejoti – itališka tenuta – privati valda – verta filmo.
Ciro, Romos priemiesčio Ladispolio nekilnojamojo turto agentas, džiaugėsi padaręs gerą darbą – apgyvendinęs savo plantacijoje akredituotus žurnalistus – ir kas rytą po mūsų miegamojo langais birbindavo traktorių. Praskleisdavau užuolaidą, o jis šypsodavosi man lyg princas ant balto žirgo: buongiorno, giornalista Jurga – sveika, žurnaliste Jurga.
Ciro, o dar labiau jo žmona Agostina tarėsi mums suteikę svajonių būstą už minimalią nuomos kainą. Galbūt...Bet kur čia mano svajonių Italija, kur spindinčios vitrinos, kur mada, kokiais čia aš vilkėsiu drabužiais, kokius avėsiu batelius?..“ (Jurga)
