Siužetas skleidžiasi per eklektiškus klajūnus, kurie Vilniuje atsiduria krizių, neramumų ar didelių ambicijų momentais. Keliautojų sąrašas atskleidžia šios istorijos užmojus: jis apima žinomus meno milžinus (tokius kaip Dostojevskis, Ostrovskis, Tolstojus, Doblinas, Brockis ir Babrovskis), politines ir kultūrines ikonas (vokiečių diplomatas Herberšteinas, natūralistas Forsteris, generolas Ludendorfas ir imperatoriai Napoleonas, Aleksandras) ir nepaprastai įdomias, Europos pamirštas personas, kurios žymi ištisas kartas nuo keturioliktojo amžiaus. Gaila, bet tiesa yra ta, jog septynis šimtus metų dažniausiai karai pritraukdavo pasaulį į Vilnių. Dėl šios priežasties pašaliečių išgyvenimai, pašaliečių tiek literatūrine, tiek ir metaforine prasme, seniai mirusių kareivių, kurių traumos įrašytos į miesto istoriją, ir dabartinių keliautojų, kurie atvyksta į Vilnių ieškodami savo lietuviško palikimo fragmentų, yra įdomiausi. Vilnius jiems kaip scena, kur geopolitinio Europos performavimo fone, nacionalinio vietos gyvenimo skilime ir šiuolaikinių ideologijų frikcijose jie gali įvardyti savo problemas, siekius, dilemas ir troškimus. Dienoraščiai, korespondencija, užrašai, ataskaitos ir pasisakymai atskleidžia emocinį Vilniaus paveikslą ir atskleidžia, kaip Europa buvo padalyta ir vėl susijungė. Akivaizdu, naudoti asmenų pasisakymus, norint prikelti istoriją naujam gyvenimui, – nieko naujo, bet šioje knygoje naudojama kai kas labai unikalaus ir labai būdingo Vilniaus istorijai. Vilnius buvo radikalių ir nuoseklių pokyčių miestas, tai aiškėja iš daugybės čia apsilankiusių žmonių pasakojimų. Sienos, kalbos, religijos, tolerancija ir netolerancija, tautybės, vardai, sąjungininkai, mitai, etninė sudėtis – visi šie dalykai maišosi, lyg malami mėsmalėje. Galiausiai paaiškėja: šis senovinės architektūros ir nuostabaus grožio miestas taip dažnai skyrė, transformavo ir retkarčiais netgi sunaikindavo savo gyventojus ir jų prisiminimus, kad niekas nėra vietinis. Vilniaus miesto klajūnai parodo, kad Vilniui svetimi yra visi, netgi čia gyvenantieji. L. Briedis baigia savo kelionę poeto J. Bobrovskio žodžiais: „Būkite pasveikinti klajūnai! Tu būsi klajūnas. Greitai.“
