Roger Crowley knygoje – legendinė Konstantinopolio apgultis. Knygos ištrauka

Naujienos vizualas

Leidykla „Briedis“ pristato Roger Crowley knygą „Konstantinopolis. Paskutinė didžioji apgultis 1453 metais“.1453 metų pavasarį didžiulė osmanų kariuomenė pajudėjo link Konstantinopolio. Jie siekė senos islamiškojo pasaulio svajonės – užimti tūkstantmečio senumo krikščioniškosios Bizantijos sostinę. Prasidėjo legendinė Konstantinopolio apgultis, kurios mastui nėra lygių visoje vėlyvųjų viduramžių istorijoje.

Vienas priešais kitą stojo du puikūs karvedžiai – sultonas Mechmedas II ir imperatorius Konstantinas XI. Septynias savaites maždaug aštuoni tūkstančiai miesto gynėjų desperatiškai kovėsi su daugiau nei dešimt kartų gausesnėmis priešo pajėgomis. Kovos vyko sausumoje, jūroje ir po žeme. Po daugiau nei mėnesį trukusios apgulties į Mechmedo II reikalavimą perduoti Konstantinopolio miestą osmanams paskutinis Bizantijos imperatorius Konstantinas XI atsakė: „Jei kris mano imperija, aš krisiu su ja. Tie, kurie nori pasitraukti, tegul traukiasi, jei gali, o tie, kurie pasiruošė sutikti mirtį, tegul seka paskui mane.“

Nepaisant beveik du mėnesius trukusių nuožmių kovų, nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės nulėmė Konstantinopolio žlugimą vos per kelias valandas. Kritus Konstantinopoliui, žlugo ir Bizantijos imperija, o buvęs krikščionybės centras tapo islamiškas.

Tai pasakojimas apie žmogaus drąsą ir žiaurumą, techninį sumanumą, sėkmę ir bailumą, karo taktiką ir religinį fanatizmą.

Knygos autorius Rogeris Crowley gimė 1951 metais Didžiojoje Britanijoje, įgijo išsilavinimą Kembridžo universitete. Parašė tris knygas apie Viduržemio regiono istoriją. Jo knygos paremtos originaliais šaltiniais, liudininkų pasakojimais bei kruopščiais tyrimais.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

13,35

Sutaupote 16%

Kaina neregistruotam vartotojui: 15,89 €

Miesto gyventojai buvo linkę nuolat lūkuriuoti galbūt pasirodysiančio pagalbinio laivyno. Ir maždaug 10 valandą ryto pastebėti laivai bei įžiūrėtos genujiečių vėliavos – raudonas kryžius baltame fone. Šios naujienos kaipmat išjudino miestelėnus. Praktiškai tuo pat metu laivus pastebėjo ir otomanų karinio laivyno patruliai, todėl netrukus žinia perduota savo stovykloje prie Maltepės buvusiam Mechmedui. Šis skubiai nujojo į Dviejų Kolonų uostą ir perdavė Baltoglu aiškius ir kategoriškus įsakymus. Sultoną neabejotinai pykdė laivyno nesėkmė prie buomo bei nepavykęs sienų šturmas, taigi Mechmedo žinutė laivynui ir jo vadui skambėjo vienareikšmiškai: „arba užimti atplaukiančius laivus ir atgabenti jam, arba gyviems išvis negrįžti“. Galerų flotilė buvo paskubomis paruošta ir aprūpinta irkluotojų komandomis bei užpildyta geriausiais kariais – sunkiaisiais pėstininkais, lankininkais ir janyčarais iš asmeninės sultono sargybos. Iš naujo ant denio įkeltos nedidelės patrankos ir degiosios medžiagos bei „daugybė kitų ginklų: apvalūs ir stačiakampiai skydai, šalmai, krūtinšarviai, svaidomieji užtaisai, akstys ir ilgosios ietys, kiti tokio tipo mūšyje praversiantys dalykai“. Flotilė išplaukė per Bosforą atremti įsibrovėlių.

Gerai kovinei dvasiai palaikyti būtina pergalė, tačiau šis antrasis susirėmimas jūrose turėjo vykti toliau nuo sąsiaurio krantų, kur galingų Bosforo vėjų bei vietinių srovių kaprizus buvo sunkiau nuspėti, todėl ir reikalavimai laivams išaugo. Genujiečių prekybiniai laivai per sąsiaurį plaukė pavėjui. O otomanų laivynas nuleido bures, nes negalėjo jų naudoti prieš vėją, ir neramioje jūroje irklavo pasroviui.

Vienas didingiausių atvaizdų Turkijos istorijoje, perteiktas prancūzų: užkariautojas Fatichas žengia į miestą. Leidyklos „Briedis“ nuotr.

Netrukus po vidurdienio keturi laivai priartėjo prie miesto iš pietryčių pusės, laikydamiesi kurso tiesiai į Demetrijaus Didžiojo bokštą, kuris buvo išskirtinis miesto akropolio orientyras, bet nesiartindami prie kranto, pasirengę atlikti staigų posūkį į Aukso Rago žiotis. Didžiulė karių skaičiaus persvara Baltoglu vyrams suteikė „pasitikėjimo ir vilties nugalėti“. Jie niekur nesukdami tęsė savo maršrutą „keturių laivų link, garsiai aidint kastanetams ir šūksniams, ir irklavo greitai, lyg pergalės ištroškę vyrai“. Besiartinant galerų flotilei, vandeniu ritosi mušamų būgnų ir ausį rėžiantys zornų garsai. Šimto laivų stiebai ir irklai artinosi prie keturių prekybinių laivų – baigtis atrodė akivaizdi. Miesto gyventojai būrėsi ant miesto sienų, lipo ant namų stogų bei hipodromo sfendono – visur, nuo kur tik atsivėrė platus Marmuro jūros bei įplaukos į Bosforą vaizdas. O kitoje Aukso Rago pusėje, už Galatos sienų, besirutuliojančius įvykius nuo apžvalgos vietos ant kalvos stebėjo ir Mechmedas su savo palyda. Abi pusės tiek viltingai, tiek ir baimindamiesi žvelgė, kaip Baltoglu trirema prisiartino prie pagrindinio genujiečių laivo. Nuo laivagalio jis įsakmiai nurodė jiems nuleisti bures. Tačiau genujiečiai ir toliau laikėsi kurso, taigi Baltoglu liepė savo laivams dreifuoti ir atverti išilginę ugnį į karakas. Oru prašvilpė akmeninis sviedinys ir staiga į genujiečių laivus pasipylė visa kruša kulkų, aksčių bei degančių strėlių, tačiau šie nė nesusvyravo. Kaip ir anksčiau, aukštesnieji laivai turėjo pranašumą: „jie kovėsi iš aukštai ir išties nuo rėjos nokų bei medinių turelių jie atakavo strėlėmis, akstimis ir akmenimis“. Jūros bangavimas neleido galeroms nei gerai nusitaikyti, nei atlikti tikslius manevrus aplink karakas, kurios vis dar skuodė pirmyn, pietų vėjui šėlstant jų burėse. Susirėmimas virto gaudynėmis su pasišaudymais: otomanų kariams sunkiai sekėsi banguota jūra pakankamai priartėti, kad galėtų išsilaipinti arba padegti priešų bures, o genujiečiai iš savo pilis primenančių laivagalių į juos mėtė laviną svaidomųjų ginklų.

Nedidukas aukštų laivų konvojus nepažeistas pasiekė Akropolio kyšulį ir jau ruošėsi sukti į Aukso Rago teikiamą prieglobstį, kai juos ištiko nelaimė. Staiga nurimo vėjas. Burės be gyvybės ženklų suglebo ant stiebų, o laivai, jau praktiškai galėję pasiekti miesto sienas, nustojo veržtis pirmyn ir tiesiog ėmė beviltiškai dreifuoti, priešpriešinės srovės nešami į kitą Rago žiočių pusę, Mechmedo ir jo visa tai nuo Galatos krantų stebinčios armijos link. Akimirksniu pranašumas perėjo nuo burinių laivų irklinėms galeroms. Baltoglu subūrė savo didesniuosius laivus aplink prekybinius, visai netoli jų, ir vėl apipylė juos kulkomis bei svaidomaisiais ginklais, tačiau nepasiekė daugiau nei anksčiau. Patrankos buvo pernelyg mažos ir per žemai vandenyje, kad pažeistų taikinių korpusus ar stiebus. Be to, krikščionių įguloms pavyko vandens statinėmis užgesinti visus gaisrus. Matydamas, kad naudos iš išilginės ugnies nedaug, admirolas „suriko valdingu balsu“ ir įsakė savo flotilei priartėti ir pradėti abordažą.

Galerų ir ilgųjų valčių spiečius apsupo gremėzdiškas neveiklias karakas. Jūra virto verdančia susipynusių stiebų ir korpusų mase, kuri atrodė, pasak metraštininko Duko, „kaip sausuma“. Baltoglu įrėžė savo triremos „snapą“ į imperatoriškosios galeros, didžiausio bei prasčiausiai ginkluoto iš krikščionių laivų, laivagalį. Abordažo trapais pasipylė otomanų pėstininkai, mėginantys kabliais ir kopėčiomis pasiekti genujiečių laivus, kirviais prakirsti jų korpusus bei juos padegti liepsnojančiais deglais.

Kai kurie iš jų lipo inkaro ir kitokiomis virvėmis, kiti aukštyn į medines laivo apsaugas mėtė ietis ir akstis. Kariams pasiekus vieniems kitus, mūšis virto daugybe žiaurių artimojo nuotolio susirėmimų. Viršuje buvo puikiais šarvais apsivilkę besiginantieji, kurie kuokomis daužė užpuolikų galvas, vos tik šie pasirodydavo iš už laivo bortų, kapojo jų kimbančias rankas kardais, mėtė akstis, ietis bei akmenis į apačioje knibždėte knibždančius otomanus. O nuo dar aukščiau, nuo rėjos nokų bei marso aikštelių, „jie svaidė užtaisus savo siaubingomis katapultomis ir paleido visą akmenų lietų į susigrūdusį tiurkų laivyną“. Arbaletininkai taikliai šaudė strėlėmis į pasirinktus taikinius. Jūreiviai naudojo keltuvus, kuriais pakeldavo ir numesdavo sunkius akmenis bei vandens pilnas statines ant silpnų ilgųjų valčių korpusų – tokiu būdu daugybė jų buvo pažeistos arba nuskandintos. Ore tvyrojo baisingas triukšmas: šūkiai ir riksmai, riaumojančios patrankos, besitaškantis vanduo, kai į jį krito šarvuoti vyrai, pliaukšintys irklai, akmenų daužymasis į medieną, plieno – į plieną, zvimbiančios strėlės, kurios skriejo taip greitai, kad „net irklai nespėdavo nusileisti į vandenį“, į kūnus smingančių ašmenų, ugnies traškėjimo ir žmonių kančių garsai.

Belinio nutapytas portretas, kuriame Mechmedas įrėmintas imperatoriškoje arkoje su užrašu „Pasaulio užkariautojas“. Leidyklos „Briedis“ nuotr.

„Visur vyravo sumaištis ir kurtinantys riksmai, vyrai drąsino vieni kitus, – rašė Kritobulas, – jie daužė ir buvo daužomi, žudė ir buvo žudomi, stumdė ir buvo stumdomi, keikėsi, plūdosi, grasino, dejavo – šis triukšmas buvo siaubingas.“

Otomanai ištisas dvi valandas mūšio įkarštyje grūmėsi su savo neįveikiamais priešininkais. Jų kareiviai ir jūreiviai kovėsi drąsiai, su neprilygstamu įniršiu, o tariant pavydu dvelkiančiais arkivyskupo Leonardo žodžiais – „kaip demonai“. Nepaisant visų netekčių, po truputį skaičiaus persvara visgi ėmė viršų. Vieną laivą apsupo trys triremos, kitą – trisdešimt ilgųjų valčių, o trečią – keturiasdešimt baržų su kareiviais. Vaizdas priminė skruzdėles, mėginančias nugalėti didžiulį vabalą. Kuriai nors ilgajai valčiai atitolus ar paskendus ir palikus joje buvusius šarvuotus karius plaukti pasroviui ar kabintis į nuolaužas, jos vietą tuoj pat užimdavo naujos valtys ir iškart imdavo doroti grobį. Baltoglu trirema atkakliai laikėsi įsikibusi į sunkesnį, bet prasčiau ginkluotą imperatoriškąjį transporto laivą, kuris „neįtikėtinai puikiai gynėsi, kai ir pats jo kapitonas Frančeskas Lekanela stojo į pagalbą“. Vis dėlto netrukus genujiečių kapitonai suvokė, jog transporto laivai bus prarasti, jei jie skubiai nesiims veiksmų. Kažkokiu būdu jiems pavyko atlikti treniruotą manevrą, išrikiuoti visus keturis laivus greta ir vieną prie kito pririšti. Remiantis vieno stebėtojo pasakojimu, jie judėjo lyg keturi bokštai, virte verdančioje neaiškioje otomanų flotilės masėje kylantys virš medinio paviršiaus, kuris buvo toks tirštas, kad „vandens praktiškai nesimatė“.

Ant miesto sienų bei prie buomo buvusiuose laivuose susispietę žiūrovai beviltiškai stebėjo, kaip begalę susipynusių laivų srovė lėtai plukdo pro Akropolio kyšulį Galatos pakrantės link. Artinantis kovai, Mechmedas greitai nujojo į pakrantę, susijaudinęs šaukdamas nurodymus, grasinimus ir padrąsinimus savo narsiai besigrumiantiems vyrams, o tada, užvaldytas troškimo asmeniškai vadovauti operacijai, netgi liepė savo žirgui bristi į vandenį. Dabar Baltoglu jau buvo pakankamai arti, kad girdėtų savo sultono staugiamus įsakymus ir juos ignoruotų. Saulė jau leidosi. Susirėmimas liepsnojo visas tris valandas. Atrodė neišvengiama, kad otomanai laimės, „nes jie kovėsi paeiliui, leisdami vieni kitiems pailsėti, naujiems kariams užimant sužeistųjų ar žuvusiųjų vietas“. Anksčiau ar vėliau krikščionių svaidomųjų užtaisų atsargos baigsis, o jų energija ims blėsti. Ir staiga nutiko tai, kas vėl visiškai pakeitė mūšio pusiausvyrą taip greitai, kad visa tai stebėję krikščionys pamatė ne ką kita, o Dievo įsikišimą. Ėmė kilti pietų vėjas. Iš lėto didžiulės kvadratinės keturių į bokštus panašių karakų burės sujudėjo ir išsipūtė, ir laivai vėl visi kartu ėmė plaukti, nešami nenugalimos vėjo galios. Įgaudami vis didesnį greitį, jie prasilaužė pro juos supusią gležnų galerų sieną ir patraukė Aukso Rago žiočių pusėn. Mechmedas visaip keikė savo laivyno vadą bei laivus „ir užvaldytas įniršio nusiplėšė savo apdarus“, tačiau jau leidosi naktis, todėl vytis genujiečių laivus buvo per vėlu. Įsiutęs dėl tokio pažeminimo, sultonas įsakė savo laivynui atsitraukti į Dviejų Kolonų uostą.