„Apelsinų kontrabanda“: pavasarį išauga dviračių kontrabanda, o apie potvynį praneša šernai

Naujienos vizualas

Pavasarį išpopuliarėja dviračių kontrabanda, baigiasi tabako atsargos, o apie potvynius praneša šernai – tai keletas įdomių istorijų iš Gedimino Kulikausko knygos „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“. Vienas populiariausių Lietuvos istorikų G. Kulikauskas skaitytojams puikiai pažįstamas ir kaip knygos „Lietuvio kodas“ autorius.

Knygoje „Apelsinų kontrabanda“ atsiskleidžia Pirmosios Lietuvos Respublikos pasaulis: spalvingas, nepaprastai įdomus ir keistas. Pasakojimai apie tarpukario paštininko ar taksisto darbo ypatumus (vairuotojui drausta spjaudytis ir miegoti ant keleivių sėdynių), bene ambicingiausią ir įspūdingiausią to meto Lietuvos projektą – Žemaičių plento statybą ir jo statytojų kasdienybę, „klimatą gadinusio“ radijo paplitimo keistenybes, be abejonės, ir apie kontrabandą – mielių, spirito ir apelsinų.

Pasitelkiant daugybę faktų ir autentiškų fotografijų piešiama tarpukario Lietuva: siužetai įdomesni už randamus detektyvuose. Šioje kasdienybės istorijoje – daug pasakojimų apie žmones ir komiškus, o kartais didvyriškus poelgius ir įvykius, kurie nebūtinai pateko į „didžiosios istorijos“ puslapius. Tačiau iš jų, likusių užkulisiuose, galime sužinoti, ką galvojo, kaip elgėsi, ko norėjo ir ko bijojo mūsų tautiečiai prieš šimtą ir mažiau metų. Kviečiame skaityti knygos „Apelsinų kontrabanda“ ištraukas.

Apie potvynio pradžią pranešdavo masiškai bėgantys šernai

Anot A. Nevardausko, ko gero, viena egzotiškiausių vietų, kur to meto Lietuvos pasieniečiams ir muitininkams tekdavo susigrumti su kontrabandininkais (beje, tenka ir šiandien), buvo vadinamoji Šv. Elenos (dabar dažniau vadinama Briedžių) sala pasienyje su Vokietija.

Šitaip tuomet vadino piečiau Rusnės esančią salą, susidariusią į Kuršių marias įtekančiai Skirvytės upei suskilus į dvi atšakas – Tiesiąją ir Vytinę.

Šiandien ši Nemuno deltoje esanti sala (beje, ji yra labiausiai į pietvakarius nutolęs Lietuvos taškas) yra negyvenama, bet tais laikais turėjo vieną gyventoją, visų apylinkės žmonių vadintą tiesiog Robinzonu Kruzu.

Jis prižiūrėjo salos pietvakariuose pastatytą švyturį, o pravardę pelnė todėl, kad ištisus metus gyveno saloje, valtele į Rusnę parplaukdavo tik keliolikai savaitgalio valandų, per kurias aplankydavo šeimą. Gyveno jis ne minėtame švyturyje, bet plaukiojančiame name – suręstame ant dviejų didžiulių plokščiadugnių valčių, kurias vietoje laikė storos geležinės grandinės su upės dugnan nuleistais inkarais.

Šv. Elenos salos Robinzonas ne tik prižiūrėjo švyturį, bet ir kovojo su brakonieriais bei kontrabandininkais, gelbėjo įvairius nuo vandens stichijos nukentėjusius nelaimėlius, padėdavo pasienio pareigūnams.

Tais laikais (galbūt ir dabar) šioji sala buvo gana pavojinga vieta. Nors saloje vietomis plytėjo vešlios pievos, didžioji jos dalis buvo apžėlusi nendrėmis. Tačiau kai kur po tomis nendrėmis slypėjo iš viršaus nematomos „vandens akys“. Kaip pasakoja A. Nevardauskas, „į tokią akį įpuolęs žmogus bei gyvulys, kojomis nepasiekęs dugno, visas pasineria jos gelmėje, o iškildamas nebepataiko ton pačion vieton ir, pasiblaškęs po maurais bei nendrėmis užžėlusiu paviršiumi, nuskęsta“.

Visa sala buvo išraižyta pusiau atvirais, o kai kur požeminių vandenų kanalais, į paviršių prasimušančiais aprašytomis „akimis“ir vietomis iš pat salos vidurio susisiekiančiais su Kuršių mariomis. Juose mėgdavo neršti Kuršių marių žuvys.

Vasaroti tokiam valčių name Robinzonui būdavo labai malonu. Tačiau pavasariop, kai inkaro grandinių teprilaikomą namelį imdavo blaškyti potvynio nešami ledai, malonumas buvo menkas... Ledams pradėjus grūstis aplink namelį, sargas „gudriai išgalvoja visokių priemonių jiems išsklaidyti“. Bet dėl visa pikta tomis dienomis savo irklinę valtelę pririšdavo prie namo durų ir budėdavo dieną naktį.

Nelengva būdavo iškęsti ir šaktarpį – Mažojoje Lietuvoje taip vadino rudens ir pavasario metą, kai dėl potvynio, ledonešio ar polaidžio Nemuno deltos gyvenvietės tapdavo atkirstos nuo pasaulio. Šio termino atsiradimą vieni sieja su šakomis, kurias per rudeninį potvynį klodavo ant kelių, kad jais būtų galima pravažiuoti, kiti – su nepravažiuojamu laikotarpiu pavasarį, kai polaidžio metu ledas jau nebelaikydavo, bet dar nelūždavo. Tad negalėjai nei plaukti valtimi, nei važiuoti rogėmis, o žmonės savo namuose įstrigdavo tarytum tarp medžio šakų.

Prasidėjus potvyniui Šv. Elenos sala iš viso dingdavo nuo žemės paviršiaus, iš vandens tekyšodavo aukštesnių medžių viršūnės. Įdomu, kad apie tokius potvynius sargui neklystamai signalizuodavo salos gyvūnai – masiškai pradėdavę bėgti į Vokietijos (dabar Rusijos Kaliningrado sritis) pusę. Mat jiems „nereikia nei užsienio pasų, nei vizų, nei pasienio susisiekimo kortelių“. Daugiausia tarp tokių bėglių būdavo juodųjų šeškų, keletą valandų nakčia (šie šeškai aktyviausi tamsiu paros metu) bėgančių ledu beveik kilometro pločio ruože. Vietos gyventojai teigė, kad netyčiom pasipainiojus tokios bėglių „upės“ kelyje, geruoju nesibaigtų: „Jei tokio kraustymosi metu netikėtai tektų bet kam į jų kelią patekti, tai kas jis bebūtų, žmogus, ar didesnis gyvulys, bemat masės žvėrelių būtų užpultas.“

Gediminas Kulikauskas. Guodos Kavaliauskaitės nuotr. 

 

Šieno smaigstytojai ir žuvų samstytojai

Susisiekimas su Šv. Elenos sala pagyvėdavo žiemą, užšalus upėms. Tuomet čia atvykdavo nemažai Rusnės gyventojų: parsivežti dar vasarą prišienauto šieno, prisikirsti nendrių ir pan.

Pabuvoję saloje ar pavažiavę užšalusia Skirvytės upe „buvo laikomi susisiekusiais su užsieniu“, tad grįždami turėjo stabtelti patikrinimui prie pereinamojo punkto.

Neretai į salą traukiančio ūkininko vežime pūpsodavo senutėlis dviratis, tačiau atgalios jis jau grįždavo užsimetęs ant šieno kaugės naujutėlį vokišką (seną palikdavo kur nors saloje). Dviračių kontrabanda ypač suaktyvėdavo pavasarį, prasidėjus važinėjimo sezonui.

Be to, ir pačioje šieno kaugėje vis pasitaikydavo ko nors draudžiamo – denatūruoto spirito ar keliolika butelių žuvų taukų (populiari kontrabandininkų prekė).

Tačiau muitininkai visų šienvežių patikrinti fiziškai nespėdavo: „Muitininkas, vienoje kitoje vietoje geležiniu iešmu pasmaigstęs šieną, leido važiuoti. Kitaip daryti jis ir negalėjo. Nejaugi kiekvieną šieno vežimą turėjo perkrauti ar valandų valandas jame rausliotis.“

Tarpukariu buvusi pasienio su Vokietija teritorija, šiandien ši sala (nuolat didėjanti dėl Nemuno suneštų nuosėdų) yra paribyje su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi.

Tiesa, dabar Šv. Elenos (ar Briedžių) salos pavadinimas, regis, „prilipęs“ net dviem greta esančioms saloms, bet kad ir kaip ten būtų, ji išliko ir kontrabandininkų akiratyje. 2010 m. gruodžio pradžioje pranešta apie Briedžių saloje pasieniečių užkluptą kontrabandininkų grupę. Keturi vyriškiai rogėmis į Lietuvą nuo Rusijos pusės tempėsi 24 dėžes cigarečių „Saint George“. Be Šv. Elenos, netoliese buvo ir pusiasalis panašiai egzotišku – Afrikos – pavadinimu. Tai buvo vokiečių laivybos dėlei tiesinant Skirvytės upės vagą išlikusios senvagės atskirtas sausumos plotelis. Jo įlankoje, kur „sušildavo vanduo lyg katile“, mėgo neršti karšiai, o pavasariop čiavykdavo savotiška žuvų „medžioklė“. Mat įlankos gelmėje susigrūdusios žuvys trokšdavo nuo deguonies trūkumo. Tad pavasario saulei įlankos pakraštyje atitirpinus ledą žuvys, nepaisydamos jokių pavojų, „spaudžiasi į atšutusius pakraščius ir lenda visa nosimi iš vandens. Į tokias oro oazes plaukia gaivintis ir riebieji unguriai.“

Tuomet įlankos pakraštyje imdavo rinktis laukiniai šeškai, lapės, pilkvarniai. O netrukus, nešini „tinkliniais samčiais“, atskubėdavo ir žmonės, iškirtę įlankos ledo pakraščiuose skyles, jie minėtais samčiais tiesiog semdavo ten besirenkančias žuvis.

Panašios knygos į „Lietuvio kodas. Įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų“

Panašios knygos į „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“