Romano „Biblioteka Paryžiuje“ autorė Janet Skeslien Charles: „Visada bijojau karo nuotakų ir jų drąsos“

Naujienos vizualas

Jei ne biblioteka, galbūt, šios knygos ir nebūtų buvę. Tarp Paryžiaus ir Montanos gyvenanti rašytoja Janet Skeslien Charles Antrojo pasaulinio karo istoriją apie Amerikiečių bibliotekos Paryžiuje darbuotojus sužinojo pati dirbdama bibliotekoje. Ši istorija rašytojai neišėjo iš galvos tol, kol nenugulė knygoje.

„Biblioteka Paryžiuje“ – taip vadinasi antrasis rašytojos Janet Skeslien Charles romanas. Į lietuvių kalbą bestseleriu tapusią istoriją apie meilę, draugystę, šeimą ir ypatingą literatūros galią supažindinti artimas sielas, kurios viena kitai gali padėti sunkiu metu, išvertė Aušra Lapinskienė, išleido leidykla „Alma littera“.

1939 metų Paryžius. Dvidešimtmetė Odilė dievina knygas, nes tik jomis gali besąlygiškai pasikliauti. Nors gyvena su šeima viskuo aprūpintuose namuose, ji anksti supranta, kad turi mokytis tapti nepriklausoma. Mergina įsidarbina amerikiečių bibliotekoje, kurią pamėgo dar vaikystėje. Odilė išgyvena ypatingus laikus: naujos draugystės, mėgstamas darbas, pirmoji meilė. Deja, naujo gyvenimo užuomazgos vyksta tuo pačiu metu, kai prasideda viena baisiausių visų laikų tragedijų...

1983 metų Froidas, Montanos valstija Amerikoje. Dvylikametė Lilė gyvena bendruomenėje, kurioje visi vieni kitus pažįsta. Čia nevyksta nieko įdomaus. Ypatinga Lilei atrodo tik jos paslaptingoji kaimynė Odilė – brandaus amžiaus paryžietė, kurią apkalbinėja visas miestelis. Mamos netektį išgyvenančios Lilės dienos apsiverčia aukštyn kojomis, kai ji supranta, kad skausmą išgyventi jai padės knygos.

Rašytoja Janet Skeslien Charles mielai sutiko atsakyti į knygų apžvalgininkės Vitalijos Maksvytės klausimus.

 

Vieną iš jūsų romano „Biblioteka Paryžiuje“ veikėjų – Odilę – aistra skaityti užkrėtė teta. Šią aistrą Odilė knygoje perdavė savo draugei Lilei. O iš kur kilo jūsų meilė knygoms? Kas su jomis supažindino?

Kai buvau vaikas, drauge su mama į parduotuvę ir biblioteką veždavome močiutę, – ji iki gyvenimo pabaigos taip ir neišmoko vairuoti. Tuose savaitiniuose žygiuose supratau, kad knygos yra maistas. Lygiai toks pat, kaip tie produktai iš parduotuvės. Močiutė ir mama įžiebė meilę knygoms, o mama yra kiekviename žodyje, kurį parašau.

 

Abi jūsų knygos radosi iš kelionių: „Biblioteką Paryžiuje“ įkvėpė patirtis Prancūzijoje, „Moonlight in Odessa“ – tai, ką išgyvenote Ukrainoje. Kodėl pasirinkote rašyti grožinę literatūrą? Juk kelionių įspūdžius galėjote fiksuoti ir kitaip, pavyzdžiui, rašyti tinklaraštį. Kaip apskritai nutarėte tapti rašytoja?

Visada buvau rašytoja, net tada, kai man buvo dvylika metų. Šiandien, išleidusi kelias knygas, galiu save vadinti autore. Aprašau ne tai, ką darau, veikiu, patiriu, aprašau, kas esu.

Gali pasirodyti keista, tačiau man sunkiai sekasi rašyti trumpesnius kūrinius – straipsnius ar esė. Kur kas lengviau rašyti romanus.

Mane nepaprastai domina kelionės, bet dar labiau besikeičiančios situacijos ir būdai, kuriuos privalome išrasti, kad jas išspręstume. Ir nesvarbu, ar tai – pasikeitusios gyvenimo aplinkybės, namai, santuoka, skyrybos, pensija, ar vaikai. Kad ir kiek gyvenčiau Ukrainoje, Prancūzijoje, visada čia būsiu tik prašalaitė, niekada – sava, vietinė. Tai, žinoma, kiekapsunkina kasdienį gyvenimą, tačiau būti svetimai gerai, kai rašai romanus. Gali netrukdoma stebėti žmones ir situacijas, kurias jie išgyvena.

Esu užaugusi Šaltojo karo metais, kai, mums, amerikiečiams, buvo nuolat kalama į galvą, kad sovietai yra priešas. Ir vis dėlto, netgi būdama maža mergaite, aš žinojau, kad tai negali būti tiesa. Žmonės yra tiesiog žmonės. Visada labai norėjau pažvelgti, kas gi yra už tos geležinės uždangos? Baigusi koledžą, ištrūkau į Odesą, norėjosi atsidurti ten, kur šilčiau. Maskvos nenorėjau, Montanoje pas mus žiemos irgi šaltos, kartais būna iki minus keturiasdešimties.

Odesa man patiko, nustebino neįtikėtini žmonės. Mielai parašyčiau dar vieną knygą, kurios veiksmas vyktų būtent ten.

Montanoje daug tylos, žmonės čia nemoka išreikšti savęs. Gal todėl mane ypač domina kalba.

Amerikiečių bibliotekos Paryžiuje darbuotojai, 1940 m.

 

Jūsų herojė Lilė, kaip ir jūs, užaugo nedideliame Amerikos miestelyje. Ar ji kartoja jūsų pačios biografiją?

Neabejotinai esame panašios: Lilė nori palikti mažo miestelio gyvenimą ir trokšta pamatyti pasaulį. Lygiai kaip ir aš norėjau. Montanoje mus visus prižiūri kviečių laukai... Kai augau, mane labai domino kitas pasaulis. Ir man pasisekė, nes tėvai vasarą priimdavo mainų studentus iš Prancūzijos. Taip pas mus, į Montaną, atkeliavo dalelė Europos.

 

Minite, kad šį romaną inspiravo asmeninė patirtis, dirbant Amerikiečių bibliotekoje Paryžiuje. Ir iš tiesų – tokios bibliotekos, apie kokią pasakojate, dar neteko matyti. Joje egzistuoja ne tik magiškas knygų pasaulis, bet ir aktyviai veikia drąsių žmonių organizacija, padedanti suvokti, kas yra žmogiškumas. Koks buvo didžiausias jūsų pačios atradimas, rašant šią knygą?

Didžiausias mano atradimas buvo bibliotekos direktorės Dorothy Reeder gyvenimas. Žinojau, kad ji buvo nepaprastai drąsi – liko bibliotekoje ir tuomet, kai JAV ambasadorius Prancūzijoje patarė amerikiečiams išvykti iš šalies. Ieškodama medžiagos knygai sužinojau, kad palikusi Paryžių ji surinko lėšų Raudonojo Kryžiaus organizacijai Floridoje, mokė bibliotekininkus Nacionalinėje bibliotekoje Bogotoje, Kolumbijoje. 1940-aisiais ši moteris dirbo trijuose žemynuose.

 

Knygoje aktualizuojate kelias svarbias temas. Viena iš jų – nacių veiksmai okupuotose šalyse. Odilė prieštarauja dvynio brolio sprendimui eiti į kariuomenę, bet vėliau pati pasirenka slapta gabenti knygas persekiojamiems bibliotekos lankytojams žydams. Karo akivaizdoje ji turi persvarstyti savo vertybes, santykius su mylimais žmonėmis, šeima. Vis dėlto jūs kaip autorė aiškiai nepasakote, kas yra gerai, o kas – blogai, kas balta, o kas – juoda. Kodėl? 

Norėjau, kad skaitytojai pabūtų veikėjų kailyje arba – odoje, kaip pasakytų Odilė. Skaitytojas turi nuspręsti, kas yra teisinga, o kas – ne. Ar Odilė buvo teisi pykdama dėl Margaretos pasirinkimų? Juodoji rinka lyg ir neteisėta, tačiau Margareta ją pasinaudojo, kai reikėjo pirkti maistą draugams. Teisi ji ar ne? Ir tada, kai Odilė pasakoja didžiausią savo paslaptį, ar skaitytojas bus pajėgus ją išlaikyti?

Praeitis mums dažnai atrodo buvusi ir juoda, ir balta, bet aš norėjau parodyti karo realybės pilką. Istorijos knygos mane mokė, kad sąjungininkai laikėsi vieningai, tačiau iš tiesų tarp Prancūzijos ir Anglijos ginkluotųjų pajėgų buvo kilę daug kovų ir nesusipratimų. Savo knygoje norėjau parodyti, kaip karas paveikė draugystę ir biblioteką.

 

Kaip atradote „karo nuotakos“ temą? Kas jus įkvėpė sukurti brandžiosios Odilės charakterį?

Viena iš mano vaikystės kaimynių buvo karo nuotaka iš Prancūzijos. Visą laiką maniau, kad iš Normandijos kilusi Claudine buvo nepaprastai drąsi, kai paliko savo draugus, šeimą, šalį ir pamiršo kalbą. Visada bijojau karo nuotakų ir jų drąsos. Montanoje įsikūrusi istorinė draugija yra parengusi interviu su karo nuotakomis iš Europos ir Azijos. Perskaičiau juos visus ir įkvėpiau tų moterų drąsos.

Odilės vardas radosi nuo Odile Hellier. Tai puikaus knygyno Paryžiuje, Rue Princesse gatvėje, savininkė. Ji labai palaikė mano pirmąją knygą „Moonlight in Odessa“ ir buvo ankstyvoji knygos „Biblioteka Paryžiuje“ skaitytoja. Suteikdama jos vardą savo herojei, norėjau jai padėkoti už gerumą. Ir vis dėlto, Odilėje yra ir daug manęs – mano kovų ir būdų tas kovas įveikti, sutvarkyti problemas.

Bibliotekos vadovė Dorothy Reeder.

 

Pasirinkote į grožinį kūrinį įtraukti tikrus įvykius, realiai veikusias asmenybes: Dorothy Reeder, Clara de Chambrun, Borisas Netchaeffas... Tai drąsus ir atsakingas žingsnis. Kodėl jums tai buvo svarbu? Juk galėjote viską paslėpti posavo fantazijos šydu?

Pradėjusi rašyti knygą pagalvojau, kad pagrindinė jos veikėja bus Dorothy Reeder. Paaiškėjo, kad sunkiai galiu prakalbinti savo personažą, – tokią didžiulę pagarbą jai jaučiu. Taigi sukūriau Odilę, žodžius jai rašyti buvo lengviau.

Vienas iš mano knygos tikslų yra pasidalyti realiomis bibliotekininkų istorijomis. Dorothy Reeder buvo neįtikėtina moteris, ir net Paryžiuje jos vardas nėra žinomas. Norėčiau, kad skaitytojai ją pažintų ir įkvėptų jos tikėjimo knygomis.

 

Tarpukario Paryžius ir Odilės gyvenimas knygoje atvaizduoti detaliai, įtikinamai. Kvapai, skoniai, interjeras, drabužiai, netgi santykiai... Kas padėjo sukurti autentišką tų laikų atmosferą?

Džiaugiuosi, kad taip manote. Bibliotekoje skaičiau to meto laikraščius ir žurnalus. Gilinausi ir į to meto moterų – knygnešių, viešnamių savininkių, žurnalisčių prisiminimus. Medžiagą šiai knygai rinkau net keletą metų.

 

Romaną sudaro dvi siužetinės linijos: Odilės jaunystė Antrojo pasaulinio karo metais Europoje, Paryžiuje, ir Lilės išgyvenimai bei susitikimas su Odile XX amžiaus antrojoje pusėje Amerikoje, Montanoje. Esate minėjusi, kad būta raginimų atsisakyti antrosios linijos, palikti tik pasakojimą apie Amerikiečių biblioteką Paryžiuje. Jūs nusprendėte kitaip. Kodėl skaitytojui reikia sutikti Odilę po beveik pusės šimto metų?

Romano esmė yra istorijų perdavimas. Odilė pasakoja Lilei savo istoriją, bibliotekos žmonės apsigyvena Lilės viduje. Mes visi puikiai mokame kalbėtis, bet tik nedaugelis iš mūsų moka klausytis. Romano pabaigoje per diplomų įteikimo ceremoniją pamatome, kad Lilė tikrai klausėsi Odilės. Ji pakartoja ne tik savo tėvų, bet ir visų bibliotekos žmonių žodžius. Šie žmonės niekada nebuvo susitikę Lilės, tačiau jie gyvena per ją.

Parašiau knygą visoms pasaulio Lilėms, noriu, jog mergaitės iš mažų miestelių suprastų, kad ir jų gyvenimo istorijos yra svarbios.

 

Skaitant jūsų romaną atidžiam skaitytojui prieš akis atsiveria literatūros žemėlapis. Odilės lūpomis gausiai cituojate literatūros veikalus, apie kuriuos dabartinis skaitytojas galbūt net girdėti nebus girdėjęs, nors XX amžiaus pirmoje pusėje jie galėjo būti vieni skaitomiausių. Ar nepabijojote išgąsdinti skaitytojų citatomis? O gal kaip tik turėjote slaptą tikslą sudominti juos ir įtraukti į magišką literatūros pasaulį?

Be galo myliu knygas, norėjau pasidalyti savo meile. Tikėjausi, kad skaitytojai, baigę skaityti „Biblioteką Paryžiuje“, norės atrasti knygas, kurias miniu. Daugelis knygų klubų man jau sakė, kad rinkosi „Jų akys stebėjo Dievą“. Mane tai labai džiugina.

 

Koks yra jūsų pačios mėgstamiausių knygų penketukas?

Man patinka Annos Patchett „Bel Canto“, – absoliutus favoritas. Paaugliams drąsiai rekomenduočiau „Tiltą į Terabitiją“ ir „The Outsiders“. Mėgstu grafinį romaną „Išdrįsk nusivilti“. Jeano Rhyso „Labas rytas, vidurnaktis“ yra gražus – jis apibūdina moters, neturinčios pinigų, gyvenimą Paryžiuje. Galiu pasakyti, kad Rhyso talentas savo laiku buvo neįvertintas.

 

Ką veikiate, kai nerašote? Ir jei skaitytojai paklaustų, iš ko susideda jūsų gyvenimas, ką jiems atsakytumėte?

Man patinka skaityti, rašyti ir leisti laiką su šeima. Man patinka kalbėtis su draugais apie knygas. Mėgstu gerti kavą ir lankytis „Red Wheel barrow“ knygyne netoli Liuksemburgo sodų Paryžiuje. Kai keliauti bus saugu, tikiuosi ir tave ten sutikti!

Kviečiame skaityti knygso ištrauką.

15,03

Sutaupote 25%

Kaina neregistruotam vartotojui: 19,99 €

Paryžius, 1939 m. kovas

PIRMĄJĄ DIENĄ jaudinausi labiau nei per pokalbį. Kas, jei nuvilsiu panelę Rider? Kas, jei nemokėsiu atsakyti į skaitytojų klausimus? O, kad teta Kero tebebūtų gyva. Sakyčiau jai neateiti pirmąją dieną, bet ji vis tiek ateitų. Ji man mirktelėtų glėbyje laikydama pundelįŠelio ir Bleiko knygų, ir nerimas išsisklaidytų prisiminus jos žodžius: atsakymai yra čia pat, tereikia paieškoti.

– Susipažink, – greitai tarė direktorė ir pristatė Borisą Nečajevą.

Jis – Prancūzijos rusas, galantiškas vyriausiasis bibliotekininkas, kaip visada vilkintis nepriekaištingą mėlyną kostiumą ir ryšintis kaklaraištį. Prie informacijos stalo skaitytojai rikiuodavosi į eilę tarsi prie savo parapijos kunigo, laukdami komunijos ar norėdami pasikalbėti. Jo akys niekad nenustodavo spindėti, net kai klausydavosi nesibaigiančių skaitytojų istorijų. Jis žinojo, kur įsigyti geriausių drabužių („Mano pažįstamas Rotušės turguje jūsų nenuvils“) ir į ką atkreipti dėmesį perkant žirgą. Griežtuolė ponia Tenbul sakė, kad jis – aristokratas, turėjęs arklides su grynakraujais žirgais. Ponas Praisas-Džonsas pasakojo, kad Borisas kariavęs Rusijos armijoje. Gandų buvo tiek, kiek bibliotekoje knygų.

Borisas garsėjo knygų terapija. Jis žinojo, kokia knyga pagydys sužeistą širdį, ką paskaityti vasaros dieną ar kokį romaną pasirinkti nuotykingam pabėgimui. Kai prieš dešimt metų pirmąkart atėjau į biblioteką be tetos Kero, aukštos knygų lentynos, regis, užgulė mane. Nugarėlėse įspausti pavadinimai nieko man nebesakė. Su ašaromis akyse žvelgiau į išsklidusias knygų eiles.

Susirūpinęs priėjo Borisas.

– Atėjai be tetos? – tarė jis. – Jau senokai jos nematėme.

– Ji nebeateis.

Jis surado lentynoje knygą.

– Čia apie šeimą ir netektį. Kaip ir ištikti nelaimės galime išmokti džiaugtis.

„Aš nebijau audrų, nes mokausi vairuoti savo laivą.“

„Mažosios moterys“ – vis dar viena iš mano mėgstamiausių.

– Borisas pradėjo čia dirbti kaip patarnautojas – savotiškas pameistrys, o dabar apie Amerikiečių bibliotekąžino viską, – pasakė panelė Rider.

Jis paspaudė man ranką.

– Tu bibliotekos skaitytoja.

Linktelėjau apsidžiaugusi, kad atpažino. Nespėjus man atsakyti, direktorė nusivedė mane į skaityklą. Ten prie lango sėdėjo moteris ir kažką rašė. Žili plaukai rėmino jos veidą, akiniai juodais rėmeliais vos laikėsi ant nosies galiuko. Priešais ją – stalas, nuklotas knygomis apie Elžbietos laikų Angliją. Panelė Rider pristatė man bibliotekos globėją, grafienę Klarą de Šambrun[1]. Žinojau šį vardą. Neseniai buvau perskaičiusi jos romaną „Žaidimas su sielomis“. Grafienė, ir dar tikra gyva rašytoja!

– Renkate medžiagą dar vienai knygai apie bardą? – paklausė direktorė. – Gal norėtumėte pasinaudoti mano kabinetu?

– Man nereikia išskirtinių sąlygų! Aš tokia pat skaitytoja kaip visi kiti.

Grafienė neturėjo prancūziško akcento, bet jos tartis nebuvo ir britiška. Nejau Amerikoje esama grafienių? Šią mįslę išsiaiškinsiu kitą dieną. Direktorė nusivedė mane į periodikos skyrių – mano darbo vietą. Pakeliui supažindino su savo sekretore panele Frikart (prancūzakalbe šveicare), sąskaitininke panele Ved (brite) ir knygų tvarkytoju Piteriu Ustinovu (amerikiečiu).

Apžvelgiau ilgas lentynas su penkiolikos dienraščių ir trijų šimtų kitokių periodinių leidinių numeriais iš Amerikos, Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos ir tokių tolimų šalių kaip Japonija. Kai panelė Rider pasakė, kad dar būsiu atsakinga už skelbimų lentą, bibliotekos laikraštuką ir Amerikiečių bibliotekos naujienų skiltį „Heralde“, mane apėmė panika – atrodė, kad niekaip su visu tuo nesusidorosiu.

– Žinai, – pasakė ji, – aš irgi pradėjau dirbti šiame skyriuje ir tik pažvelk, kur esu dabar.

Stebėdamos palinkusias skaitytojų galvas ir pagarbiai jų rankose laikomas knygas, mudvi džiaugėmės bendrystės akimirka.

[1] ClaraEleanorLongworth de Chambrun (1873–1954) – amerikiečių meno globėja ir Viljamo Šekspyro kūrybos tyrinėtoja.

Panašios knygos

-21%
Knygos „Molokajo sala“ viršelis
Molokajo sala

Alan Brennert

22,99 €

18,23 €

-21%
Knygos „Dinos knyga“ viršelis
Dinos knyga

Herbjørg Wassmo

16,90 €

13,38 €

-21%
Knygos „Naktinis tigras“ viršelis
Naktinis tigras

21,46 €

16,99 €

-22%
Knygos „Mėlynasis kalnas“ viršelis
-20%
Knygos „Laisvės dukros“ viršelis