Branduolinio karo grėsmė ir vėl reali: ko galima pasimokyti iš istorijos. Knygos „Branduolinė kvailystė“ ištrauka

Naujienos vizualas

Leidykla „Briedis“ pristato Serhii‘aus Plokhy‘aus knygą „Branduolinė kvailystė“, kurioje pasakojama apie vadinamąją Karibų krizę – vieną dramatiškiausių Šaltojo karo epizodų.

1962 m. spalio mėnesį dviejų politinių ir karinių blokų, rytų ir vakarų, konfrontacija pasiekė apogėjų. Pasaulis tiesiogine prasme atsidūrė ant branduolinio karo slenksčio.

Knygoje „Branduolinė katastrofa“ įvykiai nagrinėjami iš tarptautinių santykių pusės. Vienoje pusėje atsidūrė Jungtinių Valstijų prezidentas Johnas Kennedy‘is, o kitoje – ekscentriškasis Sovietų Sąjungos komunistų partijos pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas, nevengęs viešai pasišvaistyti karingais grasinimais „klastingų Vakarų“ adresu.

Karibų krizė, vos nesibaigusi apokaliptiniu naikinimu, brendo ilgai, bet finalas vystėsi žaibiškai: 1962 m. rugsėjį SSSR savo sąjungininkės Kubos teritorijoje pradėjo išdėstyti vidutinio nuotolio raketas, galinčias nešti branduolinį užtaisą ir tiesiogiai atakuoti Jungtinių Valstijų teritoriją. Slaptas raketų bazes užfiksavo amerikiečių žvalgybinis lėktuvas U-2.

Sovietų Sąjungai griežtai atmetus JAV reikalavimus pašalinti raketas iš Kubos, tarp dviejų supervalstybių tvyranti įtampa pasiekė apogėjų ir nė viena neatmetė karštojo karo tikimybės. Amerikiečiams surengus Kubos jūrinę blokadą ir besipilant sovietų grasinimams, rodėsi, kad Maskvos nervai gali neišlaikyti. Konfliktą pavyko užglaistyti tik derybomis, abiem pusėms suvokus, kad kilęs karas gali sunaikinti pasaulį.

Sekdamas painių intrigų pėdsakais „Branduolinės kvailystės“ autorius atskleidžia, kodėl kilo krizė ir kaip pavyko ją išspręsti. S. Plokhyʼus ne tik išsamiai, bet ir vaizdingai pasakoja gausybę įtraukiančių smulkmenų: kaip jaunąjį JAV prezidentą apgavo patyręs Chruščiovas, kodėl karštakošis Fidelis Castro‘as ketino nepaklusti Sovietų Sąjungai ir grasino sąjungininkų ieškoti Kinijoje, kaip Kubos atogrąžų karštyje nevilties apimti sovietų kariai kirto džiungles, bandydami paslėpti raketų paleidimo platformas, kodėl jas taip lengvai pastebėjo amerikiečių žvalgybiniai lėktuvai, kaip įvykiai jūroje tik per plauką nevirto katastrofa ir kodėl branduolinį ginklą gabenęs SSRS povandeninis laivas vos nepradėjo Armagedono.

Šiandien, nuo „šaltojo karo“ prabėgus daugiau kaip trims dešimtmečiams, pasaulis vėl nugrimzdo į karinę ir politinę priešpriešą. Raumenis auginanti Rusija vėl grasina kaimynams, vykdo provokacijas, bet tuo pačiu metu veidmainiškai kaltina Vakarus ruošiant dirvą NATO agresijai. Ši knyga – rūstus įspėjimas ir iškalbinga iliustracija, kuo gali baigtis beatodairiškas žvanginimas ginklais.

Rašydamas knygą „Branduolinė kvailystė“, S. Plokhy‘us rėmėsi tiek įvairių SSRS archyvų medžiaga, įskaitant anksčiau įslaptintus KGB dokumentus Ukrainos archyvuose, tiek Baltuosiuose rūmuose darytais įrašais ir meistriškai atkuria krizės dienų dramas, baimes ir įtampą. Primindamas istoriją, autorius padeda mums geriau suvokti šiandienos problemas.

Serhii‘us Plokhy‘us yra istorikas, Rytų Europos specialistas, Harvardo universiteto (JAV) profesorius.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

14,26

Sutaupote 16%

Kaina neregistruotam vartotojui: 16,99 €

„Pavojus! Į Havajus paleistos balistinės raketos. Nedelsiant skubėkite į slėptuves. Tai – ne pratybos.“ Tokią SMS žinutę 2018 m. sausio 13-osios rytą gavo dešimtys tūkstančių Havajų gyventojų. „Pirma mintis – šokti iš lovos ir išsiaiškinti, kas vyksta“, – prisiminė 21-erių Luke'as Clementsas, Havajų Manoa universiteto antrakursis ir amerikietiškojo futbolo žaidėjas. Jis laikinai pasislėpė rūsyje esančioje klasėje, kurioje netrukus susirinko žmonės. Kai kurie pradėjo rėkti reikalaudami uždaryti duris. „Gal dešimčiai minučių išnyko visos taisyklės. Bandėme išgyventi bendromis jėgomis. Tvyrant chaosui, išlikome ramūs“, – pasakojo Clementsas.

Kaip paaiškėjo, žinutė skelbė netikrą pavojų. Valdžios pareigūnai vėliau kalbėjo apie paspaustą „ne tą mygtuką“. Vis dėlto ne viskas buvo taip paprasta. Suklydo dešimties metų darbo patirtį turintis ekstremaliųjų situacijų agentūros darbuotojas, kuris žinutę išsiuntė ir paniką visoje valstijoje sukėlė paspausdamas ne vieną, bet du mygtukus.

Įspėjimas apie raketų pavojų, nuo kurio bėgdamas Clementsas ir nemaža dalis Havajų gyventojų ieškojo neegzistuojančių slėptuvių ir galiausiai atsidūrė pastatų rūsiuose, nebuvo griaustinis iš giedro dangaus. 2017-ųjų gruodį Havajų valdžios institucijos pirmą kartą nuo 1987 m., t. y. po 30 metų pertraukos, patikrino perspėjimo sistemą įjungdamos sirenas.

2017 m. paslaptingasis 34-erių Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong-Unas metė iššūkį JAV bei visai tarptautinei bendruomenei ir liepos 4-ąją, Jungtinių Valstijų nepriklausomybės dieną, paleido tarpžemyninę balistinę raketą, galinčią pasiekti Aliaską. Vėliau tais metais jis paskelbė savo šalį „visaverte branduoline valstybe“, kurios raketos gali smogti taikiniams visame pasaulyje.

2017 m. spalį Šiaurės Korėja informavo apie planuojamą vandenilinės bombos bandymą. Reaguodamas į tai, prezidentas Donaldas Trumpas pagrasino „sulyginti Šiaurės Korėją su žeme“ ir paskelbė, kad „žmogus raketa [angl. Rocket Man (Kim Jong-un)] nori nusižudyti ir su savimi į nebūtį nusitempti visą režimą“. Kim Jong-unas atšovė Trumpą išvadindamas „nukvakusiu senu bepročiu“. 2018 m. gegužę prezidentas Trumpas pasitraukė iš daugiašalės sutarties su Iranu.

2020 m. sausį šiuo pavyzdžiu pasekė pats Teheranas. Nelikus sutarties, kuri Iraną įpareigojo atsisakyti atominės ginkluotės kūrimo, kilo nerimas, kad ši šalis pradės sparčiai vystyti savo branduolinius pajėgumus.

JAV susidūrė su sunkiausia branduoline krize po Šaltojo karo pabaigos ir turėjo prisiminti jo metu gautas istorijos pamokas. 2017 m. rugpjūtį du įtakingi politikos komentatoriai – respublikonas, būsimas prezidento Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas ir demokratas, buvęs prezidento Billo Clintono Baltųjų rūmų administracijos vadovas, CŽV direktorius ir prezidento Baracko Obamos gynybos sekretorius Leonas Panetta – vienbalsiai tvirtino, kad JAV konfrontacija su Šiaurės Korėja dėl Kim Jong-uno atominės ir raketų programos – tai aštriausia branduolinė krizė po Kubos konflikto.

Vidutinio nuotolio balistinių raketų bazę San Kristobalyje žvalgybinis lėktuvas nufilmavo skrisdamas nedideliame aukštyje 1962 m. Leidyklos „Briedis“ nuotr.

2019 m. vasarį savo žodį tarė Vladimiras Putinas ir paskelbė, kad yra pasirengęs naujai Kubos tipo raketų krizei, bei pagrasino JAV prie jos pakrančių dislokuoti viršgarsinėmis raketomis apginkluotus laivus ir povandeninius laivus. 2020 m. sausį amerikiečių žiniasklaida, reaguodama į Jungtinių Valstijų įvykdytą Irano slaptųjų operacijų architekto Qasemo Suleimani nužudymą ir visišką Teherano pasitraukimą iš branduolinės sutarties, palygino prezidento Trumpo branduolinį lošimą su prezidento Kennedy'io veiksmais per Kubos raketų krizę.

Į tarptautinės politikos epicentrą grįžus atominės ginkluotės klausimams, norom nenorom prisimenama Kubos raketų krizė. Gal į jos istoriją pažvelgę naujomis akimis sugebėtume išvengti naujo branduolinio konflikto? Gal pavyktų jį išspręsti be atominio karo? Mano knygos tikslas – parodyti, kokia naudinga ir galinti daug išmokyti krizę sukėlusių bei ją įveikusių žmonių patirtis. Gilintis į tų dienų įvykius turime dėl dar vienos priežasties. Pasaulyje vis drąsiau skamba grasinimai atomine bomba. Kažką panašaus regėjome šeštajame dešimtmetyje ir septintojo dešimtmečio pradžioje, todėl jaunąją kartą privalu šviesti apie dramatišką to meto istoriją, atkreipiant dėmesį į sąsajas su šiandienos globaliu neprognozuojamumu ir jį mažinant.

Kubos raketų krizė nagrinėjama gausybėje knygų, bet aš atskleidžiu esamas dideles spragas nušviečiant įvykių eigą ir suvokiant jos tarptautinį lygmenį, apimantį daugiau nei vien JAV vidaus politika. Gilintis į šio konflikto istoriją pradėta septintajame dešimtmetyje. Tuomet pasirodė Roberto Kennedy'io „Trylika dienų: Kubos raketų krizės memuarai“ („Thirteen Days: A Memoir of the Cuban Missile Crisis“). Šiandienos skaitytojai šio kūrinio nepamiršo ir labai jį mėgsta. Vis dėlto paviešinus „ExComm“ posėdžių įrašus, kilo abejonių dėl daugelio nusistovėjusių „tiesų“ apie sprendimų priėmimo eigą. Panašu, kad šiomis juostomis, įrašytomis slaptu prezidento Kennedy'io nurodymu, rašydamas knygą naudojosi jo brolis. Vėlesni tyrimai atskleidė, kad R. Kennedy'is su faktais elgėsi gana savanaudiškai ir netiksliai aprašė vaidmenį, kuris sprendžiant krizę teko pagrindiniams jo priešams ir varžovams – valstybės sekretoriui Deanui Ruskui ir tuometiniam viceprezidentui Lyndonui Johnsonui.

Nuo R. Kennedy'io memuarų pasirodymo 1971 m. istorikai, politologai ir žurnalistai pasiekė didžiulės pažangos tirdami krizės įvykius. Harvardo istorikas Grahamas Allisonas (prie kurio vėliau prisijungė Philipas Zelikowas) parašė klasikiniu šioje srityje laikomą veikalą apie sprendimų priėmimo procesus aptariamo konflikto metu. Netrukus jis tapo privaloma literatūra kiekvienam tarptautinių santykių studentui visame pasaulyje. Dešimtajame dešimtmetyje amerikietis istorikas Timothy'is Naftali kartu su kolega iš Rusijos Aleksandru Fursenka padėjo mums daug geriau suvokti, kaip sprendimai gimdavo Maskvoje, o puikų žurnalistinį tyrimą atlikęs Michaelas Dobbsas iš eilinio žmogaus perspektyvos papasakojo apie krizę, kuri palietė šimtus tūkstančių gyvenimų trijose konflikto šalyse.

Pastaraisiais dešimtmečiais ilgai laukę daugiau sužinojome apie Kubos požiūrį į krizę, nes pagaliau pasirodė kubiečių istorikų tyrimai ir jų vertimai į anglų kalbą.

Gausybę Kubos raketų krizę tyrinėjančių publikacijų, paskelbtų tiek prieš kelis dešimtmečius, tiek pastaruoju metu ir skirtų tiek akademinei, tiek plačiajai visuomenei, sieja vienas dominuojantis naratyvas. Johnas Kennedy'is krizę įveikė, nes atsisakė nusileisti priešininkui ir kartu su artimiausiais patarėjais bendromis jėgomis sugebėjo padaryti teisingas prielaidas ir išvadas apie sovietų ketinimus bei pajėgumus. Aš nesutinku su šiuo nusistovėjusiu požiūriu ir, norėdamas rekonstruoti bei geriau suprasti Kubos raketų krizę, renkuosi netradicinį kelią – nesiekiu įvardyti akimirkų, kada lyderiai ir eiliniai žmonės sugebėjo rasti geriausią išeitį ar išsiaiškinti, kas jiems padėjo priimti teisingus sprendimus, bet gilinuosi į galybę padarytų klaidų.

J. Kennedy'is gerai suvokė, kad karo pradžią gali nulemti neteisingai suprastas priešininkas, todėl jam ypač gilų įspūdį paliko 1962 m. pavasarį išleista Barbaros Tuchman knyga apie „netyčia“ prasidėjusį Pirmąjį pasaulinį karą „Ginklai rugpjūtį“ („The Guns of August“), kuri vėliau buvo apdovanota Pulitzerio premija. Prezidentas ne tik dovanojo šį veikalą savo artimiausiems draugams, bet ir pasirūpino, kad knyga pasiektų JAV armijos vadovybę visame pasaulyje. Vis dėlto pačią krizę ir mano nuomonę apie ją taikliai apibūdina kita apdovanojimų pelniusi B. Tuchman knyga „Kvailystės žygis“ („The March of Folly“). Aš aprašau Kennedy'io ir Chruščiovo žygį nuo klaidos prie klaidos. Jas sąlygojo pačios įvairiausios priežastys: arogantiška panieka kitai ideologijai, viską užgožianti politinė darbotvarkė, negebėjimas suvokti tikrųjų kitos pusės geostrateginių tikslų ir siekių, neteisingi sprendimai, neretai nulemti nepakankamos žvalgybinės informacijos, taip pat kultūriniai skirtumai.

Kennedy'is iki galo nesuprato Chruščiovo motyvų. Visos JAV prezidento mintys sukosi tik apie branduolinės krizės pasekmes Berlynui. Jis pasiūlė sunaikinti sovietų raketas Kuboje, nežinodamas nei saloje dislokuotų Sovietų Sąjungos karių skaičiaus, nei jų turimų branduolinių pajėgumų. Chruščiovas nesitikėjo tokio ryžtingo Kennedy'io atsako, iš pradžių supanikavo, o vėliau tik vargais negalais sugebėjo parodyti, kad siekia kuo greičiau išspręsti krizę. Jis prarado iniciatyvą ir galiausiai savo pajėgų Kuboje kontrolę, kurią perėmęs Fidelis Castro'as taip pat buvo linkęs panikuoti, bet pasiryžęs kariauti su amerikiečiais.

Skaitydamas šaltinius, tarp kurių ir neseniai išslaptintos KGB bylos, ieškojau Kennedy'io, Chruščiovo, jų patarėjų ir pavaldinių klaidų bei nesilioviau savęs klausinėti, kodėl neprasidėjo atominis karas. Didelę, sakyčiau, net per didelę įtaką turėjo lyderių sprendimai. Juos skyrė išsilavinimas, politinės karjeros aplinkybės, ideologinės pažiūros ir valdymo stilius, bet vienijo bendra ir, kaip paaiškėjo, lemtinga aplinkybė – branduolinio karo baimė. Šį teiginį pagrindžiu savo knygoje. Krizė neišaugo į ginkluotą susirėmimą, nes Kennedy'is ir Chruščiovas bijojo atominio ginklo ir nedrįso pagalvoti apie jo panaudojimą.

Kennedy'is paskelbė blokadą ir atsisakė planų sunaikinti Kuboje dislokuotas Sovietų Sąjungos raketas, vos tik suprato, kad jos parengtos paleisti. Iš pradžių Chruščiovas ketino ginti Kubą nuo JAV panaudodamas raketinę atominę ginkluotę, bet, sužinojęs apie blokadą, įsakė laivams grįžti į SSRS. Jungtinėms Valstijoms paskelbus aukščiausią kovinę parengtį branduolinėmis bombomis ginkluotų strateginių bombonešių pajėgose, jis nusprendė išgabenti raketas iš salos. Sovietams be specialaus Maskvos leidimo virš Kubos numušus JAV lėktuvą U-2, abu vadovai pasistengė kuo greičiau rasti kompromisą dėl amerikiečių raketų Turkijoje, nes suvokė prarandantys padėties kontrolę tiek sausumoje, tiek ore. Vėliau Chruščiovas įsakė iš Kubos išgabenti net priešininko neaptiktus branduolinius ginklus, nes norėjo išvengti krizės pasikartojimo ir galimo karo.

1962 m. spalio 23 d. Prezidentas J. Kennedy‘is pasirašė įsaką Nr. 3504, suteikiantį leidimą Kubos jūriniam karantinui. Leidyklos „Briedis“ nuotr.

Kennedy'is, Chruščiovas, kiti to meto pasaulio lyderiai ir eiliniai piliečiai subrendo Hirošimos ir Nagasakio atominių bombų šešėlyje, regėjo protu nesuvokiamą vandenilinio ginklo griaunamąją galią, pademonstruotą 1954 m. amerikiečių „Castle Bravo“ ir 1961 m. Sovietų Sąjungos bombos „Caras“ („Tsar Bomba“) surengtuose bandymuose. Ši karta puikiai suprato, kad viską naikinantys atominių ir vandenilinių bombų sprogimai nuo žemės paviršiaus gali nušluoti ne tik atskiras valstybes, bet ir visą žmoniją. Baimė panaudoti branduolinį ginklą lėmė kiekvieną šioje knygoje aprašytą abiejų vadovų sprendimą. Nėra abejonių, kad kai kurie šiandienos pasaulio lyderiai nejaučia tokios pagarbos atominei bombai ir taip stipriai nebijo branduolinio karo, kaip Kennedy'is ir Chruščiovas 1962-aisiais.

Nemaža dalis pasaulio gyventojų nesupranta, kad nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. gyvena naujame ir pavojingesniame pasaulyje. Tą dieną dvi stipriausios planetos branduolinės valstybės – JAV ir Rusija, – savo arsenaluose turinčios 30 tūkst. atominio ginklo galvučių, paskelbė pasitraukiančios iš Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (Intermediate-Range Nuclear Forces Treaty), kurią 1987 m. pasirašė Ronaldas Reaganas ir Michailas Gorbačiovas.

Neliko paskutinės galiojusios Šaltojo karo eros ginkluotės kontrolės sutarties. Prasideda nevaldomos branduolinio ginklavimosi varžybos. Rugpjūčio 8 d., praėjus mažiau nei savaitei po Reagano ir Gorbačiovo sudarytos sutarties žlugimo, pamatėme, kuo jos gali baigtis. Barenco jūroje sprogo Rusijos sparnuotosios branduoline galvute ginkluotos raketos, kodiniu pavadinimu „Skyfall“, atominis reaktorius. Žuvo penki rusų mokslininkai ir karinių jūrų pajėgų karininkai, buvo užterštas oras bei vanduo Rusijos Archangelsko srityje. Metais anksčiau prezidentas Putinas viešai rodytame vaizdo įraše atskleidė tikrąjį „Skyfall“ taikinį – Jungtines Amerikos Valstijas.

Šiandien išgyvename, kai kurių autorių žodžiais, „antrąjį branduolinį amžių“. Dabartinis pasaulis, deja, pavojingesnis ir mažiau prognozuojamas nei Šaltojo karo eroje. Daugiau valstybių drąsiai grasina savo priešams atomine bomba, o pirmaisiais Šaltojo karo dešimtmečiais gimusi branduolinių ginklų baimė baigia išnykti. Pamiršome istorijos pamokas. Norėdami išgyventi šiandienos atomo amžių, privalome jas prisiminti.