Neįtikėtina Karibų piratų istorija: kiek tiesos slypi romantizuotuose pasakojimuose. Knygos ištrauka

Naujienos vizualas

Leidykla „Briedis“ pristato amerikiečių žurnalisto ir rašytojo Colino Woodardo knygą „Piratų respublika. Neįtikėtina Karibų piratų istorija“. Daugeliui piratai asocijuojasi su kovomis kardais, lobių žemėlapiais ir aukso pilnomis skryniomis, taip pat su garsiomis dainomis ir iš statinių besiliejančiu romu. Vieni šiuos vyrus laiko paprasčiausiais banditais, o kitiems aukso amžiaus piratai iki šių laikų tebėra nutrūktgalviški narsuoliai. C. Woodardas savo knygoje pateikia dar negirdėtą ir tikrais faktais pagrįstą pasakojimą apie Karibų jūros piratų gaują, kurios priešinimasis imperialistinei valdžiai paskatino sukilimą visame pasaulyje įsikūrusiose kolonijose.

Knygos autorius Karibų piratų nesmerkia, bet ir neromantizuoja. Jis siekia apie juos papasakoti kuo objektyviau, remdamasis istoriniais šaltiniais. Pasitelkęs biografinį metodą, bando atskleisti įvykių ryšius ir motyvacijas. Rašant šią knygą, jam teko daug laiko praleisti bibliotekose, muziejuose, pačiam apsilankyti daugybėje veiksmo vietų ir konsultuotis su įvairiais specialistais. Tad neišgalvotas nė vienas dialogas.

XVIII a. pradžioje Karibuose viešpatavo tokie garsūs piratų kapitonai kaip Samuelis Bellamy’is (Juodasis Semas), Edwardas Thatchas (Juodabarzdis) ir Charlesas Vane’as. Drauge su kitais piratais – buvusiais jūrininkais, sutarčių susaistytais tarnais bei pabėgusiais vergais – ši Skrajojanti gauja Bahamose įvedė šiurkščią, bet išskirtinę demokratiją. Piratai sugebėjo uždaryti prekybos kelius, atkirsti Europą nuo jos kolonijų Naujajame Pasaulyje ir sukurti tokią laisvės zoną, kurioje tarnai buvo laisvi, juodaodžiai galėjo būti lygiateisiai piliečiai, o lyderiai buvo renkami arba nuverčiami balsuojant. Nors piratavimo aukso amžius truko vos dešimt metų, trumpą šlovės laikotarpį piratų respublika buvo išties sėkminga.

Piratams pavyko sukurti bendrą kultūrą, neatsižvelgiant į skirtingas tautybes, rases, religijas ir net kalbas. Susitikę jūroje piratų laivai dažnai sujungdavo pajėgas ir padėdavo vieni kitiems. Laivams vadovauta demokratiškai: kapitonus rinkdavo balsuodami, laimikį dalydavosi po lygiai, o svarbius sprendimus priimdavo viešoje taryboje. Nors valdžia piratus vaizdavo kaip žiaurias ir pavojingas pabaisas, prievartautojus ir žudikus, daugybė šių pasakojimų buvo tyčia sutirštinti, norint palenkti skeptiškai nusiteikusią visuomenės dalį.

Knygoje „Piratų respublika. Neįtikėtina Karibų piratų istorija“ sužinosite, kokios asmenybės slypi už garsių piratų kapitonų pavardžių, kas skatino piratus elgtis vienaip ar kitaip, kokį vaidmenį aukso amžiuje suvaidino moterys piratės ir kas lėmė piratavimo eros žlugimą.

Intriguojantis ir nuoseklus pasakojimas leidžia susidaryti bendrą vaizdą apie Karibų piratų gyvenimą ir nuotykius. Skaitytojų vaizduotę dar labiau sužadina ir į piratų laikus nukelia knygos iliustracijos, paįvairinančios išsamius įvykių aprašymus.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

13,35

Sutaupote 16%

Kaina neregistruotam vartotojui: 15,89 €

Plaukdamas per Šiaurės Karolinos Išorines salas, leitenantas Maynardas prisiklausė įvairių pasakojimų apie Juodabarzdį. Jo locmanas, Spotswoodo nusamdytas Šiaurės Karolinos gyventojas, pasakojo, kad Juodabarzdis plukdė vogtus krovinius tarp Okrakoko ir Bato. Roanoko įlankoje, pusiaukelėje palei Išorines salas, vietiniai jūrininkai kalbėjo praėjusį pirmadienį už penkiasdešimt kilometrų į Virdžinijos pusę pelkėtoje salelėje Karitako įlankoje matę ant seklumos Branto saloje užplaukusį Juodabarzdžio „Adventure“. Maynardas likusią dienos dalį plaukiojo pirmyn ir atgal palei Karitako įlanką, tačiau Juodabarzdžio ar kieno kito nebuvo nė ženklo. Pats Spotswoodas įspėjo, kad Thatchas „statė įtvirtinimus O[kra]koko įlankoje ir mėgino paversti ją bendra tokių vagių susitikimo vieta“. Iš kitų jūrininkų Maynardas greičiausiai išgirdo dar vieną nerimą keliančią istoriją, kuri po kelių dienų pasiekė Viljamsburgą: prie Juodabarzdžio Okrakoke „prisijungė dar kelios piratų įgulos“ ir jo bendrų skaičius išaugo iki 170 vyrų. Maynardas niekaip negalėjo žinoti, kad Vane’o piratų įgula atvyko ir išvyko prieš aštuonias savaites.

Šešioliktą valandą nedideli Maynardo šliupai su augančiu virpuliu pasiekė Okrakoko įlanką, už penkiasdešimt kilometrų į pietus nuo Hateraso kyšulio. Praplaukęs Okrakoko salos išorinį kraštą, toje vietoje, kuri dabar vadinama „Thatcho skyle“, Maynardas pamatė inkarus išmetusius du šliupus. Vienas jų turėjo devynis pabūklus ir atitiko Juodabarzdžio „Adventure“ aprašymą. Kitas buvo neginkluotas ir atrodė kaip prekinis pakrančių šliupas. Saloje Maynardas tikriausiai pamatė didžiulę palapinę ir laužo liekanas, kelias tuščias statinaites, gal net statines, tačiau nė užuominos apie įtvirtinimus. Jis atkreipė dėmesį į vėją, sroves bei saulę žemai danguje ir įsakė „Jane“ bei „Roger“ išmesti inkarus. Nenorėjo su Juodabarzdžiu susiremti tamsoje.

Vane’ui išvykus, Juodabarzdis ketino keliauti pirmyn ir atgal tarp Bato bei Okrakoko, kelias savaites prižiūrėti maždaug dvidešimt vyrų Okrakoke, o tada porą savaičių praleisti su žmona Bate. Laikas grįžti į miestelį jau buvo praėjęs. Prieš penkias dienas, lapkričio 17-ąją, jis gavo Tobiaso Knighto laišką, kuriame šis ragino: „kuo greičiau plauk aukštyn čia <...>, [nes] turiu daugiau ką tau pasakyti, nei galiu šiuo metu parašyti“; teisėjas pasirašė žodžiais „tikras Jūsų draugas ir tarnas T. Knightas“. Juodabarzdis turėjo svarbesnių reikalų nei Knightas ar du kuklūs šliupai, ką tik pasirodę įlankoje; piratų gauja vaišino jo draugą – prekybininką Samuelį Odellą, kurio prekinis laivas buvo išmetęs inkarą greta „Adventure“. Kol Maynardo vyrai bandė pamiegoti, stengdamiesi nusiteikti laukiančiai kovai, Juodabarzdžio vyrai iki išnaktų gėrė.

Devintą valandą ryto Maynardas įsakė pakelti inkarus ir leidosi tiesiai link „Adventure“, tikėdamasis į jį įlipti, kol Juodabarzdis nebus išstūmęs patrankų. Plaukiant į uostą, pūtė labai silpnas brizas ir mičmano Hyde’o „Ranger“ užplaukė ant povandeninio smėlio gūbrio. Jis įsakė savo vyrams per bortą išmesti balastinius akmenis, kad šliupas pakankamai palengvėtų ir vėl pradėtų plūduriuoti. Maynardas veržėsi į priekį didesniu šliupu „Jane“, bet ir pats užplaukė ant seklumos ir prarado bet kokią galimybę užpulti iš pasalų. Net pagirioti Juodabarzdžio vyrai negalėjo nepastebėti dviejų šliupų, kurie akivaizdžiai mėgino prie jų prisėlinti, nes įtartinai didelės jų įgulos stengėsi kuo greičiau išsilaisvinti – per laivo bortą triukšmingai mėtė balastą ir vandens statines. Susivokę, kad juos puola, piratai šoko veikti: skubėjo atlaisvinti bures, nukirsti inkarų virves ir parengti patrankas. Viskas įvyko taip staiga, kad jų svečias Samuelis Odellas ir trys jo įgulos nariai neturėjo laiko išsilaipinti iš Juodabarzdžio laivo. Kaip tik tuo metu, kai „Adventure“ burės pagavo pirmąjį silpną vėjo gūsį, Hyde’ui pavyko išlaisvinti „Ranger“ ir jis patraukė tiesiai link piratų, o dauguma iš jo dvidešimt penkių vyrų suplukę darbavosi irklais.

Piratai pradėjo šaudyti iš muškietų, o kai laivai priartėjo per „pusę pistoleto šūvio“, Juodabarzdis davė ženklą artileristams iššauti. Iš „Adventure“ patrankų vamzdžių pliūptelėjo ugnis ir po akimirkos 1,8 bei 2,7 kg patrankų sviediniai sunaikino „Ranger“ denio priekį, sudraskė priekines bures, užmušė Hyde’ą bei jo padėjėją, „Lyme“ šturmaną Alleną Arlingtoną. Sužeisti vyrai raitėsi ant krauju permirkusio „Ranger“ denio, o šliupas iš lėto sustojo. Visos šios sumaišties įkarštyje keletui jūrininkų pavyko paleisti salvę iš savo ginklų į praplaukiantį „Adventure“. Vienas muškietos šratas nukirto stakselio falą – virvę, laikančią piratų priekines bures, todėl „Adventure“ neteko greičio. Maynardo vyrams nusišypsojo sėkmė. Išlaisvinę „Jane“, jie kaip išprotėję yrėsi link piratų, tikėdamiesi juos paimti abordažu. Jei šratas nebūtų kliudęs falo, „Adventure“ būtų galėjęs pasprukti į atvirą jūrą. Tačiau dabar abu laivai priartėjo vienas prie kito per 15 metrų.

Tuo metu Juodabarzdis šūktelėjo Maynardui: „Prakeikti niekšai, kas jūs tokie ir iš kur atkeliavot?“ Kaip rašoma knygoje „General History“, Maynardas jam atsakė: „Iš mūsų vėliavų gali suprasti, kad esame ne piratai.“ Thatchas su juodais kaspinais surišta barzda iškėlė stiklinę gėrimo ir, pasak Maynardo, „išgėrė prakeikdamas mane ir mano įgulos narius, kuriuos išvadino bailiais šunyčiais, ir pareiškė, kad kovos iki mirties ir belaisvių neims“. Maynardas atsiliepė, kad jam tinka. Tada Juodabarzdis davė ženklą savo artileristui Phillipui Mortonui šauti iš kito borto patrankų. Šis buvo jas užtaisęs karteče ir šratais, kurie, pasklidę kaip iš šratinio šautuvo ir tokiu nedideliu atstumu, buvo mirtini. Kiti piratai metė savadarbes rankines granatas, kurių pasigamino romo butelius prikimšę parako, muškietų šratų ir senų geležies gabaliukų. Kai dūmai išsisklaidė, atsivėrė klaikus vaizdas – „Jane“ denis buvo nuklotas kūnais. Vos per kelias sekundes dvidešimt vienas Maynardo įgulos narys žuvo arba buvo sužeistas. Ant šliupo denio stovėjo vos du vyrai. Juodabarzdis nusprendė, kad kova baigta. Įsakė „Adventure“ priplaukti greta „Jane“, o vyrams pasirengti įsilaipinti.

Tačiau, prisidengęs parako dūmais, Maynardas liepė maždaug tuzinui nesužeistų savo vyrų pasislėpti „Jane“ triume ir laukti signalo. Tupėdamas ant kopėčių, kuždėjo nurodymus vairininkui, o vyriausiajam padėjėjui Bakeriui įsakė nesikelti ir duoti ženklą, kai piratai perlips per bortą.

„Adventure“ bumbtelėjus į „Jane“, Juodabarzdis pirmas perlipo per turėklą „su virve rankoje surišti abiem šliupams“. Kai Bakeris davė signalą, Maynardas išsiveržė iš triumo su kardu rankoje ir įgulos nariais iš paskos. Šis vaizdas, kaip su ištrauktais kardais susiremia Juodabarzdis ir Maynardas – nuožmus piratas bei šaunus karinio laivyno leitenantas – įkvėpė daugybę Holivudo filmų. Jūrininkas Humphrey’is Johnsonas, naujienas apie kovą iš Šiaurės Karolinos atnešęs į Naująją Angliją, apibūdino štai taip: „Maynardas dūrė, bet jo kardas įsirėmė į Teacho šratų dėžutę, kurioje jis laikė amuniciją, ir sulinko ties rankena.“ Tada Juodabarzdis smūgiu sutrupino Maynardo kardo dėklą ir perpjovė karininkui pirštus. Maynardas šoktelėjo atgal, „numetė šalin kardą, iššovė iš pistoleto ir sužeidė Teachą“. Tuo metu dešimt Juodabarzdžio vyrų, jau įsiropštusių į „Jane“, susirėmė su Maynardo vyrais. Visame šiame chaose „Jane“ vairininkas Abrahamas Demeltas prasibrovė iki Maynardo ir kirto kardu Juodabarzdžiui per veidą. Maynardo vyrai į „Jane“ sulipusius piratus lenkė skaičiumi, tad šie netrukus krito ant kruvino denio. Tuomet dar daugiau vyrų pistoletus nukreipė į krauju plūstantį Juodabarzdį, kuris svirduliuodamas toliau mosavo kardu prieš Maynardą ir Demeltą. Piratą apsupo jūrininkai su ištrauktais kardais, o kol jie taikėsi pribaigti, keletas muškietų šratų susmigo į aukštą kūną.

Pasak Humphrey’io Johnsono, lemiamas kirtis buvo škotų kalniečio. Jis galingai užsimojo kardu „tiesiai virš peties“ ir nukirto Juodabarzdžiui galvą – ši dar vos vos laikėsi ant kūno. „General History“ autorius nesutinka su šiuo epizodu ir tikina, kad Juodabarzdis mirė staiga – krito nuo žaizdų „bandydamas užtaisyti pistoletą“. Laiškuose draugams ir giminaičiams Maynardas nerašė, kaip Juodabarzdis mirė, bet paminėjo, kad krito „suvarpytas penkių šūvių ir sužeistas 20 žiaurių kirčių skirtingose kūno vietose“. Susirėmimas truko trumpiau nei šešias minutes, o per tą laiką visi į „Jane“ įsilaipinę piratai žuvo neužmušę nė vieno iš Maynardo vyrų, nors jis pranešė, kad keletas „buvo siaubingai sukapoti ir sumaitoti“.

„Ranger“ priplaukė greta ir padėjo susidoroti su „Adventure“ likusiais piratais, kuriuos skaičiumi dabar jie lenkė trigubai. Dauguma šoko į vandenį ir jūrininkai juos pribaigė po vieną. (Remiantis kapitono Gordono raportu, vienas iš piratų pasiekė krantą, mirė nuo žaizdų ir „po kelių dienų rastas rifuose, nes virš jo sukosi paukščiai“.) Vienas iš „Ranger“ jūrininkų žuvo nuo saviškių, taigi iš viso mirė vienuolika karinio laivyno jūrininkų, o dvidešimt buvo sužeisti. Nugalėtojams teko dar kartą išsigąsti prie „Adventure“ parako sandėlio: jie rado juodaodį piratą Caesarą su degtuku rankoje, kuris mėgino ištrūkti iš prekybininko Samuelio Odello ir vieno jo įgulos nario gniaužtų, kad galėtų įvykdyti paskutinį Juodabarzdžio nurodymą – pralaimėjus susprogdinti viską į šipulius. Tačiau Caesaras buvo sėkmingai sutramdytas ir tapo vienu iš keturiolikos sulaikytų piratų – devynių baltaodžių ir penkių juodaodžių. Odellas, kurio kūnas buvo nusėtas „ne mažiau nei septyniasdešimt žaizdų“, taip pat suimtas, bet vėliau paleistas.

Po kovos, tikėdamiesi rasti krūvą ispanų aukso ir sidabro, Maynardo vyrai apieškojo „Adventure“. Tačiau aptiko šiek tiek aukso dulkių, kelis sidabrinius daiktus (tarp jų ir iš Williamo Bello pavogtą taurę) ir „kito smulkaus grobio“. Jie taip pat rado paskutinį Tobiaso Knighto laišką Juodabarzdžiui ir keletą dokumentų, įrodančių, kad Knightas ir Edenas buvo įsivėlę į Juodabarzdžio piratavimo veiklą. Palapinėje krante buvo paslėpti prancūzų laivo krovinio likučiai – „140 maišų kakavos ir dešimt statinių cukraus“. Jeigu Juodabarzdis ir sukaupė pasakiškus turtus, jų nelaikė Okrakoke. Nesvarbu, ar nukirsta kovos metu, ar po jos, bet Juodabarzdžio galva buvo pririšta prie „Adventure“ bušprito: tai groteskiškas trofėjus, už kurį į Virdžiniją grįžę jūrininkai gavo šimto svarų premiją. Maynardas įsakė begalvį Juodabarzdžio kūną įmesti į Pamliko įlanką, kur, pasak legendos, prieš nuskęsdamas sūrokame vandenyje, jis tris kartus apiplaukė aplink „Adventure“.