Mario Vargas Llosa romanas „Sunkūs laikai“: apie tai, kaip sugriauti demokratijos principams XX a. pakako... banano. Knygos ištrauka

Naujienos vizualas

Mario Vargas Llosa (g. 1936) – vienas ryškiausių ir svarbiausių Lotynų Amerikos rašytojų, pripažintas visame pasaulyje. Politikas, žurnalistas, literatūros kritikas. 2010 m. pelnė Nobelio literatūros premiją. M. V. Llosos kūryba įtraukia, stebina ir provokuoja skaitytoją. Anksčiau Lietuvoje jau yra išleisti šie autoriaus kūriniai: „Tetulė Chulija ir rašeiva“, „Bjaurios mergiotės išdaugos“, „Penki kampai“. Naujausia į lietuvių kalbą išversta knyga „Sunkūs laikai“ (vert. Augustė Čebelytė-Matulevičienė) žada Lietuvos skaitytojams atskleisti, kaip sugriauti demokratijos principams XX a. pakako... banano.

Gvatemala, 1954-ieji. Prezidentas Chakobas Arbensas šalyje siekia įvesti demokratiją ir modernizuoti valstybę pakeldamas vietinių, kurių dauguma neturi žemės ar galimybės įgyti išsilavinimo, gyvenimo kokybę. JAV kompanija „United Fruit“, pajutusi planuojamų reformų keliamą grėsmę verslui, ima spausti Vašingtoną pasirūpinti, kad Gvatemalos prezidentas būtų pašalintas.

Remiamas CŽV, pulkininkas leitenantas Karlosas Kastilijas Armas suorganizuoja karinį perversmą, kurio metu Chakobas Arbensas nuverčiamas, apkaltinus jį palaikant ryšius su sovietais. Atsikračius prezidento ir jo patarėjų, jų vietas užėmė kompanijai „United Fruit“ parankūs asmenys. Taip siekis modernizuoti Gvatemalą pražuvo kartu su antrojo demokratiškai išrinkto prezidento nuvertimu.

Įvykių epicentre atsiduria Marta Borera Para – nepaprasto grožio moteris. Paauglystėje pastojusi nuo tėvo geriausio draugo, yra už jo prievarta ištekinama, tačiau santuokai nesusiklosčius Marta pabėga. Neturėdama kur eiti, patraukia pas tuometį prezidentą. Pasinaudojusi sumanumu ir šalyje susiklosčiusia padėtimi, ji iškyla ir kartu įrodo, kad nėra tik nelaiminga vargšelė, vyrų intrigų auka.

Sodriu stiliumi parašytoje knygoje autorius, remdamasis tikrais faktais ir realiai gyvenusių asmenybių istorijomis, piešia ano meto Centrinės Amerikos nusikaltėlių pasaulį, kuriame šnipinėjimas, užsakomosios žmogžudystės ir išdavystės – kasdienybė. Gvildenant, kaip propagandos žala, tarptautiniai sąmokslai ir interesų konfliktai Šaltojo karo metais nulėmė visos Lotynų Amerikos likimą, atskleidžiama, kokių padarinių gali turėti melas, paskleistas kaip tiesa.

Kviečiame skaityti knygos „Sunkūs laikai“ ištrauką:

12,42

Sutaupote 22%

Kaina neregistruotam vartotojui: 15,89 €

Net jeigu juos žino nedaugelis ir juodu vos porą kartų probėgšmais minimi istorijos vadovėliuose, du vyrai, nulėmę Gvatemalos, o gal ir visos dvidešimtojo amžiaus Centrinės Amerikos likimą, buvo Edvardas L. Bernaisas ir Semas Zemurajus – tipai, negalėję dar labiau skirtis savo kilme, charakteriu ir pašaukimu.

Zemurajus gimė 1877-aisiais vietovėje netoli Juodosios jūros, bet būdamas žydas žiaurių pogromų rusų teritorijose laikais dar nė nesulaukęs penkiolikos įsikibo tetai į ranką ir paspruko į Jungtines Valstijas. Juodu pasislėpė giminaičių namuose Selmoje, Alabamoje. Edvardas  L.  Bernaisas  taip pat gimė žydų emigrantų šeimoje, tačiau stovėjo ant aukštesnės visuomenės hierarchijos ir ekonominio lygio pakopos, be to, augo šalia išskirtinės asmenybės – dėdės Zigmundo Froido. Tai, kad abu buvo žydai, nors ir nelabai praktikuojantys, – bene vienintelis jų panašumas. Edvardas L. Bernaisas siekė tapti viešųjų ryšių pradininku – jis neišrado šios specialybės, bet atplukdė ją iki Gvatemalos pakrantės ir iškėlė į tokias netikėtas aukštumas, kad ši tapo pagrindiniu dvidešimtojo amžiaus politiniu, socialiniu ir ekonominiu  ginklu. Dėl to negalima ginčytis, nors savimeilė kartais pastūmėdavo jį liguistai perdėti. Pirmą kartą juodu  susitiko  1948-aisiais, tais metais ir pradėjo dirbti kartu. Semas Zemurajus pirmas pasiprašė į svečius, ir Bernaisas priėmė jį nedideliame kabinete, tuo metu įrengtame pačioje Manhatano širdyje. Tikriausiai šis gremėzdiško sudėjimo vyras, prastai apsirengęs, nepasirišęs kaklaraiščio, nesiskutęs, apsivilkęs nublukusį švarką ir apsiavęs purvinus batus, padarė labai prastą pirmąjį įspūdį Bernaisui, pratusiam prie elegantiškų kostiumų, kruopščiai parinktų žodžių, „Yardley“ kvepalų ir aristokratiškų elgesio normų.

– Bandžiau skaityti jūsų knygą, „Propagandą“, bet nieko nesupratau, – vietoj prisistatymo pasakė Zemurajus. Kalbėti angliškai jam sekėsi sunkiai, reikėjo apgalvoti kiekvieną žodį.

– O juk knyga parašyta taip paprastai, kad trokštančiam suprasti užtenka mokėti skaityti, – atsakė Bernaisas taip, tarsi kalbėtų apie kažin kokią privilegiją.

– Gali būti, kad tai mano bėda, – nė kiek nesusigėdęs pripažino tas dramblys. – Tiesą sakant, iš manęs menkas skaitytojas. Augdamas Rusijoje į mokyklą užsukdavau tik retkarčiais, be to, niekada taip ir neišmokau angliškai, kaip tamsta jau tikriausiai įsitikinote. Rašyti sekasi dar prasčiau – laiškuose palieku begales rašybos klaidų. Labiau nei intelektualinis penas mane domina veiksmas.

Mario Vargas LLosa. Fiorella Battistini nuotr.

– Ką gi, tokiu atveju nežinau, kuo galėčiau jums pasitarnauti, pone Zemurajau, – stodamasis pasakė Bernaisas.

– Ilgai jūsų negaišinsiu, – prie tikrojo reikalo perėjo anas. – Valdau kompaniją, iš Centrinės Amerikos į Jungtines Valstijas importuojančią bananus.

– „The United Fruit“? – nustebęs pasitikslino Bernaisas ir jau išsyk atidžiau nužvelgė savo nuskurusį lankytoją.

– Pasirodo, mūsų reputacija prasta ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir visoje Centrinėje Amerikoje, tai yra šalyse, kuriose dirbame, – gūžtelėjęs pečiais tęsė Zemurajus. – Regis, jūs esate žmogus, galintis tai sutvarkyti. Atėjau įdarbinti jūsų, kaip viešųjų įmonės ryšių atstovo. Šiaip ar taip, galėsite pasivadinti, kaip norėsite. Kad negaištume laiko, pats nuspręskite ir tai, už kokį atlyginimą dirbsite.

Štai taip užsimezgė dviejų kaip diena ir naktis skirtingų vyrų ryšys – pasitempusio leidėjo, tampančio vis didesniu akademiku ir intelektualu, ir stuobrio Semo Zemurajaus, savamokslio, bebaimio verslininko, kuris, kišenėje turėdamas vos šimtą penkiasdešimt dolerių, įkūrė kompaniją, pavertusią jį (net jei iš pirmo žvilgsnio niekaip nebūtum galėjęs to atspėti) milijonieriumi. Jis, žinoma, neišrado banano, tačiau jo dėka Jungtinėse Valstijose, kuriose iki tol vos nedaugelis buvo ragavę šio egzotiško vaisiaus, milijonai šiaurės amerikiečių, kaip ir dalis gyventojų Europoje ir kituose pasaulio regionuose, nebeįsivaizdavo be jo savo kasdienio raciono. Kaip jam pavyko to pasiekti? Buvo sudėtinga išsiaiškinti, nes Semo Zemurajaus gyvenimas skendėjo legendose ir mituose. Atrodė, kad šis neišsilavinęs verslininkas nužengė iš kokios nors nuotykių knygos, o ne industrinės amerikiečių  visuomenės.  Be to, jis, o tai tik dar vienas jo ir Bernaiso skirtumas, niekada nesipuikuodavo ir apie savo gyvenimą kalbėdavo itin mažai.

Bananą Zemurajus atrado keliaudamas po Centrinės Amerikos džiungles ir, apimtas jaudinančios verslo sėkmės, kurią galėjo atnešti tas vaisius, nuojautos, į Naująjį Orleaną ir kitus Šiaurės Amerikos miestus pradėjo plukdyti jų prikimštas valtis. Viskas nuo pat pradžių klostėsi puikiai. Paklausa taip išaugo, kad iš paprasto prekybininko jis virto agronomu ir tarptautiniu bananų augintoju. Taip gimė „United Fruit“, įmonė, vos per pirmuosius šeštojo dešimtmečio metus išplėtusi savo veiklą Hondūre, Gvatemaloje, Nikaragvoje, Salvadore, Kosta Rikoje, Kolumbijoje ir  keliose  Karibų  salose  ir  uždirbusi gerokai daugiau šlamančiųjų nei ištisa virtinė Jungtinių Valstijų ir likusio pasaulio verslų. Be jokios abejonės, šitą imperiją pastatė vieno žmogaus rankos – Semo Zemurajaus rankos. Šimtai žmonių atidavė į jas savo likimą.

Dėl tikslo jis dirbo dieną ir naktį, keliavo po Centrinę Ameriką ir Karibus nelyginant didvyris,  varžėsi  dėl  žemės su kitais nuotykių ieškotojais, neretai griebdamasis  ginklų arba peilių, šimtus  kartų miegojo  po  atviru dangumi  pavojų akivaizdoje, kentė uodų antplūdžius ir maliarijos keliamą karštinę, po kurios kamuodavo baisus galvos skausmas. Jo nepaisydamas bandydavo papirkti autoritetingus valdžios atstovus ar apgauti kaimiečius ir naivius indėnus, derėdavosi su korumpuotais diktatoriais, kurių, godžių arba kvailų, dėka vieną po kitos įsigijo žemes, neilgai trukus hektarais pralenkusias vidutinę derlingą Europos valstybę, ir tokiu būdu sukūrė tūkstančius darbo vietų, nutiesė geležinkelį, pastatė uostų ir laukinius kraštus sujungė su civilizacija. Bent jau taip sakydavo Semas Zemurajus, kai prireikdavo apginti „United Fruit“, visoje Centrinėje Amerikoje sutrumpintai vadinamą vaisine ir pravardžiuojamą aštuonkoju, ne tik nuo pavyduolių išpuolių, bet ir nuo konkurentų iš šiaurės, su kuriais, jei atvirai, niekada nė nebandė varžytis sąžiningai, nes tame regione buvo įkūręs tironišką  monopolį,  vienintelį  atsakingą už bananų auginimą ir prekybą. Pavyzdžiui, jo kompanijai priklausė vienintelis Gvatemalos uostas, esantis Karibų jūroje, – Puerto Barijosas, taip pat šalies elektros tinklas ir geležinkelis, vedantis per visą šalį nuo vieno vandenyno iki kito.

Nepaisant skirtumų, juodu sudarė neblogą komandą. Bernaisas neabejotinai prisidėjo prie kompanijos įvaizdžio pokyčių Jungtinėse Valstijose, sugrąžino reputaciją, reikalingą, kad šia įmone domėtųsi Vašingtono politikų ir Bostono milijonierių, besipuikuojančių savo neva aristokratiška kilme, rateliuose. Jos pavadinimas po truputį kilo į viešumą dėl gerų jo santykių su paties įvairiausio plauko žmonėmis, ypač diplomatais, politikais, laikraščių leidėjais, radijo stočių ir televizijos kanalų savininkais, verslininkais ir sėkmingais bankininkais. Jis buvo protingas, simpatiškas ir labai darbštus žmogus. Tai, kad tuo metu jau žinomas italų tenoras Karuzas surengė turą  po Jungtines Valstijas, buvo vienas pirmųjų jo pasiekimų. Jo atviras, mandagus, kultūringas ir žemiškas bendravimo būdas aplinkiniams taip patikdavo, kad jis pasirodydavo svarbesnis ir įtakingesnis, nei iš tiesų buvo. Reklamos verslas ir viešieji ryšiai, žinoma, egzistavo dar iki jam gimstant, tačiau Bernaisas šį amatą, kuriuo naudojosi visos kompanijos, manydamos, kad iš to menka nauda, kilstelėjo iki protinio darbo kategorijos ir pavertė sociologijos, ekonomikos ir politikos dalimi. Skaitydamas pranešimus ir paskaitas prestižiniuose universitetuose, publikuodamas straipsnius ir knygas, jis pristatydavo savo profesiją kaip dvidešimtojo amžiaus veidą, atspindintį modernizmą ir progresą. Veikale „Propaganda“, kurį išleido 1928-aisiais, parašė šią pranašišką frazę, dėl kurios jo neužmirš ir ateities kartos: „Sąmoningas ir protingas manipuliavimas masių įpročiais ir nuomonėmis yra itin svarbus demokratinės visuomenės elementas. Tie, kurie žaidžia šiuo dar menkai pažįstamu visuomenės įrankiu, formuoja nematomą vyriausybę, perimančią į savo rankas tikrąją mūsų šalies valdžią… Toji mažuma, kurią sudaro inteligentija, privalo griebtis propagandos ir išmokti ja pasinaudoti.“ Tokia mintis, kai kurių kritikų nuomone, paminanti demokratijos principus, puikiai tiko Bernaisui, po dešimties metų ją pritaikiusiam Gvatemaloje, kai pradėjo dirbti „United Fruit“ reklamos agentu.

Atsižvelgdama į jo patarimus kompanija pakeitė savo įvaizdį ir pagaliau užsitikrino politikų palaikymą ir finansinę paramą. Iki tol „aštuonkojis“ nėkart nepasivargino savo galingų industrinių ir komercinių procesų pristatyti kaip naudingų visuomenei, ypač tiems „laukiniams kraštams“, kuriuose bendrovė plėtojo pagrindinę veiklą ir kuriuos,  pasak Bernaiso, po truputį tempė civilizacijos link. Tai, kad atsirado tūkstančiai naujų darbo vietų, ne tik pagerino gyvenimo sąlygas, bet ir supažindino piliečius su modernizmu, progresu, parodė, kaip dvidešimtasis amžius atrodo išsivysčiusiame pasaulyje. Bernaisui  pasisekė  įtikinti  Zemurajų savo valdomose žemėse  pastatyti  keletą  mokyklų,  atsivežti į plantacijas katalikų kunigų ir protestantų pastorių,  atidaryti skubiosios pagalbos skyrių ir panašaus pobūdžio įstaigų, skirti stipendijų ir kišenpinigių studentams bei dėstytojams, vėliau tai būdavo pristatoma kaip nenuginčijami modernizavimo įrodymai. Tuo pačiu metu, kruopščiai viską planuodamas ir pasitelkdamas pagalbon mokslininkus bei ekspertus, Bernaisas platino informaciją apie teigiamą bananų,  valgomų per pusryčius arba bet kuriuo kitu dienos metu, poveikį sveikatai ir kūrė naują sveiko, sportiško miestiečio prototipą. Sulaukusi jo kvietimo Jungtinėse Valstijose apsilankė brazilų dainininkė ir šokėja Karmen Miranda, atpažįstama iš spektaklių bei filmų apie Bananų Mergaitę. Jos, pasipuošusios nebeatsiejama įvaizdžio dalimi – bananų keke dekoruota skrybėle, dainos ir toliau sėkmingai skatino šio vaisiaus, aptinkamo jau visuose šiaurės amerikiečių namuose, vartojimą.

Bernaisui pavyko įgyvendinti tai, apie ką pats Semas Zemurajus nė nebuvo susimąstęs, – „United Fruit“ veikla sudominti Bostono aristokratus ir įtakingus politinio pasaulio atstovus. Turtingiausi iš turtingiausiųjų Bostone turėjo ne tik pinigų bei galios, bet ir išankstinių nuostatų, be to, dauguma jų buvo antisemitai, todėl tai, kad Henris Kabotas Lodžas prisijungė prie „United Fruit“ valdytojų, o broliai Džonas Fosteris ir Alenas Dalesai, advokatų kontoros „Sullivan & Cromwell“ Niujorke darbuotojai, sutiko atstovauti firmai, buvo didžiulių Bernaiso pastangų nuopelnas. Jis žinojo, kad pinigai atveria visas duris ir net rasistinės nuostatos nepajėgios jiems pasipriešinti, todėl, kai „United Fruit“ iškilo grėsmė, 1944-aisiais sugebėjo sukelti tai, kas vėliau Gvatemaloje buvo pavadinta Spalio revoliucija. Bernaiso idėjos ir ryšiai buvo nepamainomi siekiant nuversti menamą „komunistinę valdžią“ ir pakeisti ją demokratiškesne, kitaip tariant, palankesne jo interesams.

Valdant profesoriui Chuanui Chosė Arevalui (1945–1950 metais) pasigirdo pirmieji pavojaus signalai. Ne todėl, kad idealistas Arevalas, gynęs sunkiai įsivaizduojamą dvasinį socializmą, būtų pasipriešinęs „United Fruit“. Jis leido priimti įstatymą, įgalinantį darbininkus ir valstiečius formuoti sindikatus arba prie jų prisijungti, o tai įmonei priklausančiose žemėse iki to laiko buvo griežtai draudžiama. Tai kaip reikiant atkreipė Zemurajaus ir kitų valdytojų dėmesį. Skubiai sušauktame susirinkime Bostone buvo nutarta, kad Edvardas L. Bernaisas vyks į Gvatemalą, įvertins situaciją, apsvarstys galimus pirmą kartą tos šalies istorijoje laisvuose rinkimuose išrinktos valdžios sprendimų padarinius ir nuspręs, kurie iš jų pavojingi kompanijai.

Apsigyvenęs „Panamerikano“ viešbutyje pačiame miesto centre, prie pat Vyriausybės aikštės, Bernaisas Gvatemaloje praleido dvi savaites. Pasikvietęs į pagalbą vertėjus, mat nemokėjo ispaniškai, kalbino dvarininkus, kariškius, bankininkus, politikus, policininkus, ten daugybę metų pragyvenusius užsieniečius, grupuočių lyderius, žurnalistus ir, žinoma, Jungtinių Valstijų ambasados darbuotojus bei „United Fruit“ atstovus šalyje. Jis kentė nepakeliamą karštį ir uodų gėlimą, tačiau puikiai įvykdė savo misiją.

Panašios knygos

-18%
Knygos „1984-ieji“ viršelis
(3)
1984-ieji

George Orwell

9,59 €

7,85 €

-20%
Knygos „Figmedis“ viršelis
Figmedis

Goran Vojnovič

13,99 €

11,16 €

-22%
Knygos „Maisto ragautoja“ viršelis
-23%
Knygos „Remyga“ viršelis
Remyga

Rimantas Kmita

16,99 €

13,02 €

-15%
Knygos „Partizanas“ viršelis
Partizanas

Mindaugas Milinis

12,54 €

10,63 €

-20%
Knygos „Artūro sala“ viršelis
Artūro sala

Elsa Morante

18,69 €

14,90 €