Domo ir Tomo detektyvų iliustratorius Rytis Daukantas apie Tomą Dirgėlą: „Tas vyrukas tikrai moka ir gali rašyti“

Naujienos vizualas

Vaikų literatūros premija įvertinto Tomo Dirgėlos gerbėjai ką tik sulaukė aštuntos Domo ir Tomo detektyvų serijos knygos „Dingusių katinų byla“, o visai neseniai pasirodė knyga „Vytautas Didysis. Valdove, gal asmenukę“. Abi šios knygos kūrybinio tandemo – rašytojo tomo Dirgėlos ir dailininko Ryčio Daukanto – darbas. Šis kūrybinis duetas dirba nuo 2016 metų, kai pasirodė pirma Domo ir Tomo knyga „Dingusios šluotos byla“, sulaukusi jau penkių tiražų ir atvėrusi kelius kitoms serijos knygoms.

Naujausioje detektyvų Domo ir Tomo byloje pradingsta katinai. Upė su Tomu keliauja į gyvūnų prieglaudą. Mergaitė seniai svajoja turėti mielą, pūkuotą miaukiantį padarėlį, bet greitai paaiškėja, kad visi katinai iš „Gyvūnų namų“ buvo tiesiog pavogti. O dar ir tie keisti laiškai su grasinimais, skirti mokytojai, kuriuos siuntinėja... pala pala – detektyvas Tomas? Kur dingo mieliausi pasaulio gyvūnai? Ar pavyks juos rasti? Ar Tomo nemeilė matematikai peraugo į piktus laiškus mokytojai? Naujausią Domo ir Tomo detektyvą „Dingusių katinų byla“ vartome su šios serijos kūrėjais – rašytoju Tomu Dirgėla ir dailininku Ryčiu Daukantu.

 

2016 metais pasirodžiusi pirma Domo ir Tomo detektyvų knyga sulaukė penkių tiražų ir atvėrė kelią kitoms serijos knygoms. Bet viskas tikriausiai nebuvo visiškai paprasta? Kaip prisimenate pirmos knygos radimąsi?

T. Dirgėla: Parašęs pusę knygos ėmiau galvoti, kuriai leidyklai pasiūlyti. Buvau dar žalias autorius, vos su viena knyga, tad drąsiausias variantas pasirodė tekstą nusiųsti buvusiai kurso draugei, kuri dirbo „Tyto alboje“. Po kelių dienų sulaukiau skambučio. Apsilankęs ir išgirdęs reakcijas, honoraro dydį bei pasiūlymą jau pradėti galvoti apie antrą dalį, visą kelią iki namų važiavau ir išsižiojęs iš nuostabos, ir išsišiepęs iki ausų. Dar pamenu Ryčio siųstus variantus, kaip turėtų atrodyti Domas su Tomu. Jų buvo įvairių, bet artimiausias teksto stiliui pasirodė dabartinis.

R. Daukantas: Pamenu, kai pirmą kartą perskaičiau Domo ir Tomo juodraštį, pagalvojau, kad tas vyrukas (t. y. T. Dirgėla) tikrai moka ir gali rašyti. Kai yra įdomi istorija, patrauklūs personažai ir gera dozė humoro, iliustruoti knygą visai nesunku.

Rytis Daukantas. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Ar dažnai tarp judviejų kyla ginčai? Juk dirbate itin greitai, nuo 2016 metų pasirodė 8 Domo ir Tomo serijos knygos.

Tomas D.: Prie aštuonių tekstinių knygų paminėčiau dvi Domo ir Tomo detektyvinių galvosūkių knygas bei istoriją patiems mažiausiems – paveikslėlių knygą apie mažyčius Domą, Tomą ir Upę bei jų bandymą išsiaiškinti, kur prapuolė gimtadienio tortas. Ginčų tarp mūsų su Ryčiu nebūna, nes viskas kaip ir aišku tiek dėl veikėjų, tiek dėl stilistikos. Turbūt galiu drąsiai sakyti, kad jau nuo antros knygos darbas mums einasi greitai, aiškiai ir be klausimų – abu greitai susigyvenom tiek su teksto, tiek su iliustracijų braižu.

Rytis. D.: Ginčų niekada nekyla. Nebent dėl knygos viršelio spalvos, nes po 8 knygų jau beveik visas įmanomas spalvas išnaudojom.

 

Ar niekada nepagalvojate: aš parašyčiau/nupieščiau geriau nei kolega, su kuriuo lekiam dideliu greičiu?

Rytis D.: Rašymas nėra mano stiprioji pusė. Kaip dailininkas pats sau esu savikritiškas. Visada norisi nupiešti dar geriau.

Tomas D.: Aš galėčiau, bet tuomet ši serija pavirstų siaubo knygomis. Ir vien dėl mano pieštų iliustracijų.

Tomas Dirgėla. S. Dirgėlienės nuotr.

 

Kur šios serijos populiarumo  paslaptis? Liudijimų apie tai, kad nemažam būriui vaikų šios knygos buvo pirmos, kurias jie pasirinko skaityti savo noru, galėtume pateikti ne vieną. Mugėse, susitikimuose Tomas tikrai atpažįstamas ir vaikai mielai su juo bendrauja. Auga karta, kurios telefonuose būtinai yra asmenukė su T. Dirgėla. Kaip to pasiekti?

Rytis D.: Manau, viena pagrindinių Domo ir Tomo serijos sėkmės paslapčių yra jos autoriaus Tomo Dirgėlos šukuosena. Su tokia šukuosena blogos knygos parašyti tiesiog neįmanoma!

Tomas D.: Paslaptis paprasta, tereikia rašyti knygas vaikams visiškai nekreipiant dėmesio, ką apie jas galvoja ne vaikai. Veiksmas, humoras, meilė, netikėti siužeto posūkiai – visa tai susijungia ir  šiuolaikiniam vaikui tampa smagesne pramoga net už telefoną rankoje! O kas liečia dirgėlizmo užkratą, tai nuo pat pirmos savo knygos į vaikų rašytojo darbą ėmiau žiūrėti kitaip nei buvo priimta, daug plačiau, supratau, kad neužtenka užsidarius namie parašyti porą knygų per metus. Žingsnis po žingsnio, ir šiandien matau to požiūrio rezultatą – rašytojas vaikams yra lygiai toks pat kietas, lygiai tokia pat žvaigždė kaip ir mylimas muzikantas, aktorius ar kitas herojus.

 

Pasigirsta kalbų, kad Tomas Dirgėla ir Rytis Daukantas  „išaugo“  Domo ir Tomo seriją. Traukia kiti žanrai, kitos amžiaus grupės. Bet kaip jaučiatės patys? 

Rytis D.: Man įdomūs įvairūs žanrai ir stiliai. Vis dėlto noriu tikėti, kad mes dar ilgai „neišaugsime“.

Tomas D.: Kol vaikai lauks naujų Domo, Tomo ir Upės nuotykių, tol šios serijos neišaugsim.

Domas ir Tomas. G. Kavaliauskaitės nuotr.

 

Ką, kuriant naują serijos knygą, sunkiausia padaryti?

Rytis D.: Sunkiausia nupiešti paskutinę iliustraciją.

Tomas D.: Viena ranka spaudinėti kompiuterio klavišus, o kita telefonu atrašinėti skaitytojams, kad ramiai, nauja dalis tikrai bus, va, dabar rašau.

 

Dar vienas jūsų bendras darbas – Vytauto Didžiojo kelionės laiku. Ar buvo sunku aprašyti ir nupiešti Vytautą Didįjį?

Tomas D.: Knygos apie Vytautą Didįjį atsirado prisiminus mano vaikystės nemeilę mūsų senovės istorijai: mūšiams, datoms, iškalimui, kuris kunigaikštis kieno pusbrolis buvo, kas kieno tėvas… Pamaniau, kad tokių vaikų kaip aš tikrai yra ir šiandien, tad kodėl jų nesudominti mūsų senovės istorija pasitelkiant šiuolaikines aktualijas, humorą. Šių knygų rašymas man buvo tarsi santykio su senąja Lietuvos istorija atradimas.

Rytis D.: Piešti Vytautą Didįjį vienas malonumas. Ilgi plaukai, griežtas žvilgsnis, blizgantys šarvai ir didžiulis kalavijas – viskas ko reikia tikram valdovui. Tikiu, kad mano sukurtas Vytauto atvaizdas išėjo neprastesnis negu Jano Mateikos paveiksle „Žalgirio mūšis“.