Miesto istorikas Darius Pocevičius išleido „Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990“ antrą dalį

Naujienos vizualas

Miesto tyrinėtojas Darius Pocevičius sukėlė susidomėjimo Vilniaus istorija bangą, parašęs knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“ (2016 m.), kurioje aprašyti senieji, iki Antrojo pasaulinio karo atsiradę ir išlikę, miesto reliktai. Vėliau pasirodė pirmoji jo knyga apie sovietmetį – „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis“. Dabar skaitytojai sulaukė ir antrosios dalies apie sovietmečio reliktus Vilniuje.

Ką tik išleista antra sovietmečiui skirta „Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990“ dalis iš kitų autoriaus knygų apie Vilnių išsiskiria tuo, kad ji apie žmones. 7-ajame ar 8-ajame deš. subrendę, dabar garbaus amžiaus vilniečiai prabyla tarsi gyvieji praėjusios epochos „reliktai“. Didelis dėmesys skiriamas menininkams – rašytojams, kompozitoriams, ypač dalininkams, jų kūrybai ir gyvenimo būdui. Dailininkai Vilniaus viešąsias erdves papuošė šimtais kūrinių, taigi ši knyga – savotiškas in memoriam pamirštai jų kūrybai ir kasdienybei.

Už miesto tyrinėjimus pelnęs Šv. Kristoforo statulėlę, Vilniaus mero premiją ir kitų apdovanojimų, D. Pocevičius naujoje knygoje pateikia ir tuomečių knygynų, leidyklų, vaistinių, juvelyrinių ir valiutinių parduotuvių apžvalgą, atkreipia dėmesį ir į tuos reliktus, kuriuos mieste paliko šachmatininkai, „Spartos“ fabriko darbininkai, pirmieji kompiuterių specialistai.

„Rengdamas knygą stropiai darbavausi pagal planą – knygos tekstais ir iliustracijomis verčiau surinktą archyvinę medžiagą bei amžininkų prisiminimus. Ypač pagausėjo pastarųjų, juk nemažai vilniečių, subrendusių 7-ajame ar 8-ajame deš., puikiai prisimena jaunystės laikus ir mielai apie juos pasakoja. Bendrauti su šiais guviais senjorais – tikras malonumas!“

„Greičiausiai dėl to natūraliai pasikeitė ir knygos svorio centras. Dėmesio centre atsidūrė ne architektūriniai, urbanistiniai ar meniniai reliktai, o anuomet gyvenę žmonės, patys tarsi tapę anų laikų reliktais. Tikiuosi, toks reliktų „sugyvinimas“ išėjo tik į naudą“, – kitokią naujos knygos kryptį aiškina D. Pocevičius.

Knygos rašymui stipriai koją kišo pandemija. Sustojo susitikimai ir pokalbiai su amžininkais, buvo uždaryti archyvai. Autorius buvo suplanavęs 25 skyrius, tačiau į 656 psl. leidinį pateko vos 11. Knygoje dėmesio sulaukė minėti rašytojai, dailininkai, tačiau nebeliko vietos teatralams. Iš trijų autoriaus aprašytų Vilniaus pramonės įmonių – vienintelis „Spartos“ kojinių fabrikas rado vietos knygoje. Knyga sutalpino 425 fotografijas, 176 spaudos leidinių iškarpas, 128 brėžinius ir dokumentus.

„Viliuosi, kad antroji „Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990“ dalis – ne paskutinė. Savo eilės laukia minėti teatralai, „Lelijos“ siuvimo fabrikas ir „Sigmos“ skaičiavimo mašinų gamykla, santuokų rūmai ir laidojimo biurai, Vilniaus sporto, medikų ir studentų miesteliai, kordodromai ir taksi parkai, naujieji sostinės mikrorajonai – pradedant Žirmūnais ir Lazdynais, baigiant Fabijoniškėmis ir Pilaite“, – ateities planais dalinasi autorius.

Knygos pristatymas su autoriumi vyks birželio 29 d. Knygos leidybą dalinai parėmė Lietuvos kultūros taryba.

Įdomūs faktai iš knygos:

  • Atkurtos nepriklausomybės priešaušryje Vilnius pasiekė visų laikų rekordą – išaugo beveik iki 600 tūkst. gyventojų. Planuota, kad 2000-aisiais jų pagausės iki 700 tūkst.
  • 9-ajame deš. Vilnius tapo menininkų miestu, čia gyveno 72 proc. Lietuvos dailininkų, 81 proc. rašytojų ir net 89 proc. kompozitorių. Jiems pastatyta 20 daugiabučių namų su dirbtuvėmis ir darbo kabinetais.
  • Vilnius tapo tikra kultūros sklaidos sostine. Vidutinis „Vagos“ išleistų knygų tiražas 1985 m. siekė 31 300 egz. Valstybinė filharmonija per metus surengdavo iki 5 tūkst. koncertų.