Andų tragedija: išgyventi lėktuvo katastrofą. Knygos „Iš spengiančios tylos. Po katastrofos“ ištrauka

Naujienos vizualas

Leidykla „Briedis“ pristato negrožinės literatūros naujieną apie Andų tragediją – tikrais faktais paremtą knygą „Iš spengiančios tylos. Po katastrofos“. Ši knyga – tarsi šiuolaikinė legenda, tapusi žmogaus dvasios atsparumo liudijimu. Kai 1972 m. Anduose įvyko lėktuvo katastrofa, Urugvajaus regbio komandos nariai septyniasdešimt dvi dienas praleido tarp žuvusiųjų ir mirštančiųjų.

Knygoje Eduardas Strauchas pasakoja apie sukrečiantį ištvermės išbandymą ir stebuklingą išsigelbėjimą iš snieguotų Kordiljerų. Skaitytojas turi galimybę sužinoti, ką likusieji gyvi privalėjo daryti, kad pajėgtų išgyventi būdami 3500 metrų aukštyje, kęsdami didžiulį šaltį ir mėgindami prisitaikyti prie ypač sudėtingų sąlygų.

Knyga „Iš spengiančios tylos. Po katastrofos“ – tai vieni nepaprasčiausių atsiminimų, kuriuose užfiksuoti ekstremalūs išbandymai ir širdį veriantys išgyvenimai. „Pasauliui buvome mirę, nors gyvenome toliau“, – rašo E. Strauchas.

Po tragedijos praėjus keturiems dešimtmečiams vienas alpinistas netoli katastrofos vietos rado E. Straucho piniginę ir ją grąžino. Tai buvo tarsi ženklas, privertęs E. Strauchą pagaliau nutraukti kalnų tylą ir papasakoti tai, ką ne vieną dešimtmetį nešiojosi širdyje: kaip jam pavyko išlikti gyvam ir kaip klostėsi jo tolesnis likimas po to, kai buvo išgelbėti paskutiniai 16 išgyvenusių žmonių.

Šiuose atviruose atsiminimuose E. Strauchas atskleidžia tiesą apie gyvenimą pakeitusius įvykius, kurie pareikalavo fizinės ištvermės ir tapo dvasiniu išbandymu. Kartu autorius dalijasi šios siaubingos jam nutikusios istorijos pamokomis: kaip išgyventi kalnuose, susidūrus su žiauria ir negailestinga gamtos jėga bei apleistu grožiu. Ši patirtis visiems laikams pakeitė jo požiūrį į meilę, draugystę, mirtį, baimę, netektį ir viltį.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Nenorėjau žiūrėti, bet mano žvilgsnį traukė kiekviena žaizda, apimtas šoko, mačiau kiekvieną suluošintą galūnę. Plieninis vamzdis, susmigęs į pilvą – vaikinas baigė gyvenimą drebėdamas, suglumusia ir tuščia veido išraiška; koja, be gyvybės ženklų kabanti prie gyvo kūno, ką tik ištraukto iš metalinių detalių raizgalynės; blauzdos raumuo, atitrūkęs nuo kaulo, kadaruojančio kruvinoje ir klampioje masėje; kruvinas ir neatpažįstamas juodai mėlynas veidas; šiltas kraujas, sruvenantis pro nuolaužas, tarsi kas lėtai piltų tirštą vyną.

Laimė, Gustavas Zerbinas ir Robertas Canessa, pirmakursiai medicinos studentai, per katastrofą nebuvo sužaloti. Jiems teko pati sunkiausia užduotis, kokią tik kada nors galėjo įsivaizduoti. Be jokių įrankių – tik savo rankomis – atstatinėjo lūžusius kaulus, valė žaizdas, plėšė drabužius tvarsčiams ir naudojo ten, kur labiausiai reikėjo. Jie lakstė pirmyn ir atgal po fiuzeliažą, įkūrė kažką panašaus į lauko ligoninę, kuri veikė tik dėl jų kuklių įgūdžių, gebėjimo atskirti gyvuosius nuo mirusiųjų ir supratimo, kad pirmiausia būtina apžiūrėti sunkiausiai sužeistus žmones. Studijuodami jie sužinojo, kad privalo tai padaryti greitai ir iš pirmo žvilgsnio įvertinti žmogaus būklę: dėl vietos trūkumo ar netinkamos pozicijos dažnai nebuvo galimybių nuodugniai apžiūrėti paciento kūno.

Nando Parrado sesuo, gulinti šalia žuvusios jųdviejų motinos, beveik nejudėjo, tik labai retomis akimirkomis atgaudavo aiškią sąmonę, nors ant jos kūno nematyti jokių žaizdų, išskyrus nedidelį įbrėžimą galvoje. Nebuvo būdų išsiaiškinti ką nors apie jos ir daugelio kitų žmonių, kurie atrodė sunkiai nukentėję, vidinius sužeidimus – išorėje jų tiesiog nematyti, tad gydyti dar sudėtingiau. Robertas ir Gustavas, patys dar tik studentai, dabar grįžo kelis amžius atgal: į tuos laikus, kai medicina neturėjo nei kūno skaitytuvų, nei rentgeno spindulių, nei antibiotikų ar dezinfekuojančių priemonių. Vaikinai galėjo tik stabdyti kraujavimą, atstatinėti kaulus ir ieškoti pulso suglebususiose, apmirusiose rankose. Visa kita tvarkė atsitiktinumas ar pati gamta.

Po stipraus sutrenkimo Nando galva baisiai ištino. Jį ištiko koma, ir turėjo, nors labai nedidelę, galimybę išgyventi, tad paguldėme jį į atviriausią fiuzeliažo vietą, ir tai jį išgelbėjo: ledo, prie kurio lietėsi, šaltis palengvino smegenų uždegimą ir išgelbėjo jam gyvybę.

Vienas vaikinas sėdėjo tyliai ir ramiai, atrodė tik apsvaigęs nuo šoko. Bet kiek vėliau Robertas nustebo radęs jį negyvą. Nuo lėktuvo atsikabinęs propeleris nupjovė šiam vaikinui koją šiek tiek žemiau kelio. Gyvybė užgeso tyliai nukraujavus.

Andų tragedija. Leidyklos „Briedis“ nuotr. 

Kai pavyko ištraukti metalinį vamzdį iš Enrique'ės Platero pilvo, dalis jo žarnų irgi išlindo lauk. Apimtas išgąsčio, žiūrėjau į jį. Ar tai jau paskutinioji? Ne, vaikinai sutvarstė jam pilvą tarsi būtų užlopę plyšį kelnėse ar pritvirtinę atsilupusį bato padą, o sutvarstytasis patraukė prie grupelės, mėginančios išgelbėti po sėdynėmis įstrigusius žmones, ir ėmėsi darbo.

Nematėme pilotų, girdėjome tik jų šauksmus iš lakūnų kabinos. Patekti į ją trukdė metalinių detalių ir sėdynių raizgalynė. Naujiesiems mūsų gydytojams, pašalinus storą sniego sluoksnį, pavyko prasibrauti į kabiną iš lauko.

Grįžę vaikinai pranešė, kad lakūnų kabina per susidūrimą buvo visiškai sumaitota – prietaisų skydas suvarytas į vyrų krūtines, o jie patys taip ir liko įstrigę – išlaisvinti niekaip negalėjome. Vienas iš pilotų dar buvo gyvas. Jis smarkiai kentėjo, bet galėjo nors šiek tiek sąmoningai mąstyti. Paprašęs vandens, paaiškino, kaip sutaisyti radiją. Jo instrukcijos nepagelbėjo. Pilotas pakartojo, kad praskridome Kuriko, ir ėmė maldauti vaikinų atnešti jo revolverį. Mano draugai atnešė jam saują sniego ir ištraukė pagalvę iš po jo sėdynės, kad šiek tiek sušvelnintų spaudimą krūtinėje, bet paskutinio noro nusprendė nepildyti. Mirtis ateina ir išeina savo laiku, paliečia ką tik nori, o vaikinams galbūt atrodė, kad, iškvietę mirtį, pasigailėjimo šūviu sudrumstų natūralią tvarką.

Mano pirmasis darbas šioje greitai susiformavusioje išgyvenusiųjų bendruomenėje buvo vilkti žuvusiųjų kūnus iš lėktuvo į lauką, kad fiuzeliaže rastųsi daugiau vietos. Daugumą jų pažinojau ir jaučiausi labai keistai žiūrėdamas į jų šaltus ir negyvus palaikus it paprasčiausius daiktus, kuriuos mums buvo sunku tempti. Ne tik dėl to, kad jie nemažai svėrė, bet ir dėl nuolatinio nuovargio, kurį visi jautėme, nes ore trūko deguonies. Mėginau susitelkti į darbą: pavyzdžiui, galvoti, kaip galima būtų greičiau ir lengviau išnešti kūnus.

Kai kurie žmonės atrodė gyvi, tik pernelyg išbalę – stengiausi nežiūrėti į sniegu apneštus plaukus ir veidus. Jie tebuvo kūnai, tokie pat pažeidžiami kaip ir mes, bet jiems užteko vieno smūgio, kad subyrėtų it moliniai indai. Jie tebuvo kūnai – tvirtos ir ne itin lanksčios materijos gabalai. Šie kūnai jau neturėjo vidinės vertės, o daugelio kitų, dar gyvų žmonių, indų turinys pamažu sunkėsi pro nepataisomus įtrūkimus.

***

Visą gyvenimą iki pat lėktuvo katastrofos kūnas man nuolankiai tarnavo; galėjau jį laikyti supratingu draugu. Vos pradėjęs vaikščioti, išmokau jodinėti ant žirgo senelio rančos laukuose, o mano kūnas atlaikė drąsiausius vaikystės nuotykius be jokių pasekmių, išskyrus vieną kartą, kai susilaužiau ranką kvailai nukritęs nuo dviračio.

Nors niekada apie tai labai daug nemąsčiau, mano kūnas buvo tvirtas ir išpuoselėtas, jam niekada netrūko pastogės, dėmesio ar maisto. Dėl šios ramios harmonijos ir visiškai patenkintų norų bei poreikių mano sąmonė beveik nepastebėjo kūno ir tarsi nelaikė jo visos mano esybės dalimi. Tačiau dabar kūnas man tapo kone priešu ir pradėjo kelti reikalavimus neidamas į jokius kompromisus – tokio jausmo anksčiau nebuvau pažinęs.

Viskas prasidėjo nuo troškulio. Jis buvo ne toks, koks apima žmones sporto salėje, ir ne toks, kokį jausdavome po regbio rungtynių, – tokį troškulį malšindavome gaiviųjų gėrimų ir ledų kokteiliais arba alumi, sumaišytu su citrininiu limonadu. Tai nebuvo ir troškulys, verčiantis paskubėti grįžtant iš paplūdimio, kai pakeliui nebuvo gėrimų kioskelio, o eiti namo degančiu smėliu, atrodė, reikės amžinai. Tai buvo kai kas kita. Šis troškulys atsirado dėl žinojimo, kad tiesiog nėra ką gerti, ir net turtingiausiam pasaulio žmogui šioje situacijoje neužtektų galios gauti nors lašą vandens.

Nuo pirmųjų akimirkų po lėktuvo katastrofos kūnas pradėjo man nepaklusti ir gyventi savo gyvenimą. Ėmė purtyti klaikus drebulys, kurio niekaip negalėjau sustabdyti. Kūnas tapo man svetimas – gal jis priklausė kam nors kitam, galbūt vis dėlto man, tačiau dabar jį valdė mechanizmas, kuris dar niekada anksčiau nebuvo aktyvintas.

Andų tragedija. Leidyklos „Briedis“ nuotr. 

Šaltis taip pat buvo kitoks. Nuo jo neapsisaugosi apsivilkęs storą paltą, jis nepanašus į šaltį gaivią vasaros popietę išlipus iš vandenyno arba į šaltį, kurį galima beveik pamėgti žiemos viduryje, nes žinai, kad netrukus galėsi šildytis prie židinio, ugnyje traškant malkoms. Šis šaltis buvo tylus ir klastingas. Mėginau įtikinti save, kad jis nesvarbus, nustojus drebėti netgi pavykdavo apsimesti, kad man ramu. Kartais netgi pasisekdavo jo nejausti, ir tada kildavo labai realus pavojus, kuris pasireikšdavo įvairiai: galūnės įgydavo melsvai violetinį atspalvį, venose užšaldavo kraujas, širdis pradėdavo plakti per greitai ir tada staiga sulėtėdavo, jos ritmas tapdavo vis vangesnis, lyg tarpais tarp dūžių širdis spręstų, ar verta tęsti, lyg kiekvienas dūžis man būtų dovana, geras darbas, tėvuko senutėlio laikrodžio tiksėjimas.

Mirtinai šalta tapo daugiau nei žodžiai, kuriuos anksčiau visi kartodavome, kai kažkur dingdavo šiluma arba pūsteldavo žvarbus vėjelis išėjus pasivaikščioti be pakankamai šilto palto. Dabar oro sąlygos iš tiesų galėjo nesunkiai mus pribaigti, o kasdieniai žodžiai iš praėjusio gyvenimo susigrąžino tikrąsias reikšmes, todėl stengėmės būti atsargūs ir netarti jų garsiai, nes šaltis tapo išties pavojingas, o mirtis nebuvo tik sąvoka.

Praėjus vos kelioms valandoms po lėktuvo katastrofos, mano kūnas ėmė rodyti savo silpnybes. Silpname ir pažeidžiamame organizme, kuris gerai veikė tik esant santykinai nedideliems temperatūros ir deguonies kiekio ore svyravimams, įsijungė pavojaus signalai.

Tobulas aparatas, apie kurį mane mokė mokykloje, dabar veikė jam neįprastomis sąlygomis. Jei tik žmogaus kūnas galėtų gauti energijos iš saulės šviesos, kaip gauna augalai.

Alkis pirmomis valandomis nekankino taip žiauriai. Tuo metu svarbesnis buvo emocinis šokas ir nuolatinis pagalbos laukimas. Gyvenome valgydami negausias maisto atsargas, kurias surinko Marcelas; jo sugalvotos maisto dalybos priminė ritualą ir iš esmės – daugiausia psichologiškai – mus tenkino.

Keli maži sausainiai, nedideli indeliai uogienės, džiovinti vaisiai, šokolado plytelės, vyno ir likerio buteliai… Daugiau maisto nebuvo, o ir šį dalijomės mažomis porcijomis, tačiau, gyvenant pagal tokį nepritekliaus scenarijų, jos atrodė milžiniškos.

Kiekvienas trupinys, kiekvienas maisto likutis, kurių įprastomis sąlygomis net nebūtume pastebėję, dabar įgijo neįtikimos svarbos. Valgymas tapo dovana, beveik iškilminga pasitenkinimo akimirka.

Likerio porcija, kurią gavau apverstame dezodoranto dangtelyje, būtų lengvai tilpusi arbatiniame šaukštelyje, tačiau šis gėrimas teliūskavo lyg gilus vandenynas – likeris žibėjo priešais mano nekantrias akis, ir man atrodė, kad, kamšteliui keliaujant iki burnos, skystis liejasi per kraštus. Tą akimirką aiškiai įsivaizdavau, kaip, ragaudamas liežuvio galiuku, skonėsiuosi deginančiu alkoholiu, ir beveik juste jutau tą skystį tekant savo venomis.