Sandro Veronesi „Tu ir esi kolibris“ – išmintinga meditacija apie gyvenimo vingius

Naujienos vizualas

Italų rašytojas Sandro Veronesi prestižinę „Strega“ premiją pelnė jau du kartus. Pastarąjį sykį – 2020 m. už romaną „Tu ir esi kolibris“, kurį perskaityti gali ir Lietuvos skaitytojai.

Tik pasirodęs šios knygos vertimas į anglų kalbą tapo nepaprastai populiarus; „Guardian“ knygą pavadino verta visų, kuriems patinka moderni Europos literatūra, dėmesio. Pagal knygą Italijoje jau kuriamas ir filmas, o viena garsiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, Goncourtʼų premijos laureatė Leïla Slimani apie Veronesi romaną atsiliepia taip: „Giliamintė knyga, kuri, perskaičius paskutinį puslapį, mane pravirkdė tarsi mažą mergaičiukę.“

Linos Gaučytės iš italų kalbos išverstą romaną išleido leidykla „Baltos lankos“.

 

Išgyventi nereiškia gyventi mažiau

Tad apie ką ši knyga? Oftalmologas, Florencijos intelektualų sūnus Markas Karera – it kolibris, kuris, tankiai plakdamas sparnais, geba kyboti ore, skristi ne tik pirmyn, bet ir atgal, tarytum nusikelti į praeitį ir į ateitį. Marko Kareros gyvenime gausu ir lemtingų sutapimų, ir siaubingų netekčių, ir absoliučių meilių. Jis veda ne tą moterį, Mariną, kuri jam neištikima. Iš visos širdies myli kitą moterį, Luizą, bet ji jam nepasiekiama. Dar jaunystėje netenka sesers, o brolis daugybę metų atsisako bendrauti. Itin sudėtingi jo tėvų santykiai nulemia skausmingus visos šeimos likimus.

Bet Markas Karera turi ypatingą gebėjimą – kol pasaulis aplink jį nuolat kinta, jis išlieka ramus ir su tykia narsa iriasi pirmyn, nes išgyventi nereiškia gyventi mažiau.

Tad šis pasakojimas – išmintinga meditacija apie šeimą, žmogaus širdį, gedinčiojo skausmą ir kiekvieno troškimą gyventi geriausią įmanomą gyvenimą iš geriausiųjų.

 

Bandymas įveikti chronologijos tironiją

Vienas iš išskirtinių romano „Tu ir esi kolibris“ bruožų – jo struktūra. Laiškai, SMS žinutės, elektroniniai laiškai, nuoseklus pasakojimas – visa tai randa savo vietą šioje istorijoje. Kone tobulai sukonstruotoje romano architektūroje iš įvairiausių kasdienybės detalių sukuriamas ištisas žmogaus pasaulis, lakiame laike ir svaigiame Italijos kolorite ištįstantis nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki dabarties ir artimos ateities.

Chronologija, tiksliau, visiškas jos nepaisymas šiame romane autoriui buvo labai svarbus. 2019 m. duodamas interviu Italijos literatūriniam leidiniui „Mangialibri“ S. Veronesi sakė labai sąmoningai rinkęsis istoriją pasakoti šokinėdamas laike, nes norėjęs „sunaikinti chronologijos tironiją“.

„Šioje istorijoje yra tokių taškų, kuriuose skausmas be galo koncentruotas, o linijiniame pasakojime tie taškai, tos vietos – tiek man kaip rašytojui, tiek, tikiu, ir skaitytojams – būtų labai sunkios, praktiškai nepakeliamos. Bet kai šokinėji laike, kai judi pirmyn, tada grįžti atgal, turi galimybę skaitytoją perspėti, o gal net ir savotiškai parengti tam, kas jo laukia“, – tuomet aiškino S. Veronesi.

 

Paprastumu pakerinti mintis

Knygos vertėjos L. Gaučytės teigimu, kad ir kokia įspūdinga būtų romano struktūra, neverta susitelkti vien į ją.

„Italų tauta turi stiprias pamatines vertybes, kurios ir šiandien tebėra labai vertinamos. Šiandieninis pasaulis Europoje ir ne tik sukasi apie pasiekimus, karjerą, atradimus, perversmus, įvykius, pripažinimą, greitą ar net staigų kilimą ir didžiavimąsi juo, aistringą meilę, keliones, greitas skyrybas ir vėl meilę, nes niekas nenori pasirodyti esąs nusiminęs... Italijoje vis dar nepaprastai svarbios šeimos vertybės ir nuoširdus rūpestis artimu. Be jokios abejonės, tas rūpestis svarbus visose šalyse, nes be jo mes tiesiog neišgyventume, tačiau šiandieninis žmogus labai dažnai susikoncentruoja į tikslą, kuris ir tampa vieninteliu ir absoliučiu siekiu.

O štai Italijoje žmogus dažnai susikoncentruoja į artimą – kad būtų greta ir padėtų jo tikslą pasiekti. Žinoma, ir Italijoje visai neretai pasitaiko, kad taip žmogus užgožiamas ir nebegali ne tik tobulėti, bet ir „kvėpuoti“, nes „mama už jį nori padaryti viską“, tačiau tikrasis menas yra mokėti essere presenti e non invadenti, kitaip tariant, mokėti neįkyriai būti greta. Ne perdėtai skatinti, motyvuoti ar nuolat padėti, o tiesiog neįkyriai būti. Būti tada, kada reikia, ir mokėti palaukti tuomet, kai jauti, jog nereikia.

Po visa galybe plėtojamų temų, įvairių įtraukiančių arba prajuokinančių, o kartais ašarą priverčiančių nubraukti ar visiškai neįtikėtinų, nors ir tikrai nutikusių, pasakojimų romane slypi ši paprasta žinutė“, – sako L. Gaučytė.