W. G. Sebaldo „Austerlicas“ – vieno žmogaus odisėja per tamsius Europos istorijos amžius

Naujienos vizualas

„...sutemos neišsisklaido, o tik tirštėja mąstant apie tai, kaip mažai mes galime išsaugoti, kokia daugybė visko nuolat užsimiršta sulig kiekviena užgesusia gyvybe, kaip pasaulis sakytum savaime tuštėja, kai niekas neišgirsta, neužrašo ar nepapasakoja istorijų, susijusių su begale vietų ir daiktų, kurie patys neturi gebėjimo prisiminti <...>.“

Tai citata iš W. G. Sebaldo romano „Austerlicas“, laikomo viena ypatingiausių XX a. pabaigos knygų. Lietuviškai knygą išleido leidykla „Baltos lankos“, iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Romane W. G. Sebaldas pasakoja apie šaknų, savosios kalbos ir vardo netekusį žmogų, kuris, ieškodamas tėvynės, namų, vietos šiame pasaulyje, bando išspręsti sudėtingiausią savo praeities mįslę ir sykiu nutapo skausmingą XX a. Europos istorijos panoramą.

 

Tapatybės paieškos

Žakas Austerlicas – mįslingas nepažįstamasis, romano pasakotojo kadaise užkalbintas tamsioje Antverpeno geležinkelio stoties salėje. Atsitiktinumas vis iš naujo suveda juodu netikėčiausiose vietose, didingiausiuose Europos miestuose, ir per tuos susitikimus, ilgus pokalbius apie XX a. istoriją, architektūrą ir kultūrą pamažu atsiveria melancholiškojo keliautojo gyvenimo istorija.

Austerlicas, nors jau daugybę metų gyvena Londone, nėra anglas. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jis, pabėgėlis žydų vaikas, gyvybės traukiniu pateko į Velsą. Augęs kalvinistų pamokslininko ir jo žmonos namuose, kuriuose apie jo praeitį nebuvo kalbama, tik po daugelio metų, jau suaugęs, sužino savo tikrąją kilmę ir pagaliau supranta, kodėl tarp žmonių visada jaučiasi svetimas. Austerlicas panūsta sekti įkandin nuolat lankančių prisiminimų, kurie pamažu atveria Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto sunaikintą, prarastą XX amžiaus pirmos pusės pasaulį.

 

Naujo tipo istorikas – istorijos architektas

Autoriaus kūryba lyginta su J. L. Borgeso, I. Calvino, T. Bernhardo, V. Nabokovo, F. Kafkos darbais. Tikrus faktus, asmeninius apmąstymus supindamas su literatūrine išmone, jis siekė atrasti savitą literatūrinės raiškos formą, kurią vadino dokumentine fikcija, kad galėtų apmąstyti Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto patirtis.

Pasak Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorės Jurgitos Verbickienės, Sebaldas šiame romane atskleidžia labai savitą ir taiklų santykį su istorija.

„Knygoje tikrai daug dėmesio skiriama istorijai, konkrečiai architektūros istorijai, bet perskaičiusi knygą supratau, kad jei šiuos žodžius sukeisime vietomis, atsiskleis dar viena, labai svarbi, romano plotmė: Sebaldas šioje knygoje pasirodo ir aiškiai atsiskleidžia kaip istorijos architektas. Tam tikras savitas santykis per pastatus ir simbolius jam leidžia kalbėti apie itin sudėtingas temas. <...> Maža to, mes galime manyti, kad „Austerlicas“ – išgalvota istorija, bet objektyviai tokių austerlicų su perkurtomis tapatybėmis visame pasaulyje yra tikrai daug. Neabejoju, kad ir Lietuvoje yra, tik gaila, kad tema, regis, taip ir liks nepakankamai ištyrinėta“, – romano pristatyme yra kalbėjusi Jurgita Verbickienė.

 

Nuotraukos – daugiau nei iliustracijos

Anot vertėjos Rūtos Jonynaitės, ypatinga vieta kūrinyje tenka ir į tekstą įterptoms, grožiniuose kūriniuose šiaip jau retai pasitaikančioms nuotraukoms.

„Manau, kad nuotraukų, išdėliotų po tekstą, netiktų vadinti iliustracijomis. Paties Sebaldo manymu, jos ne iliustruoja tekstą, o dalyvauja kaip lygiavertės pasakojimo detalės. Pats pasakojimas dėliojamas brikoliažo principu iš įvairių jau egzistuojančių daiktų, žinių, vardų, meno istorijos faktų. Ir vienas iš tų komponentų – nuotraukos. Pats Sebaldas, kol buvo gyvas ir prisidėdavo prie savo knygų leidybos, prašydavo, kad nuotraukos būtų neryškios, išplaukusios, tarsi labiau veiktų kaip priminimas, kaip vaizdas, žadinantis ir vedantis autoriaus mintį tolyn“, – „Paviljono knygų savaitgalyje“ vykusiame renginyje yra sakiusi R. Jonynaitė.

W. G. Sebaldas – vokiečių rašytojas ir literatūrologas, nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio gyvenęs ir dėstęs vokiečių, austrų, šveicarų literatūrą Didžiojoje Britanijoje. Daugelio literatūros kritikų laikomas vienu svarbiausių savo epochos rašytojų, pretendentas į Nobelio literatūros premiją.

Autorius žuvo automobilio avarijoje vos pasirodžius paskutiniam romanui „Austerlicas“, laikomam svarbiausiu jo kūriniu. „Austerlicas“ apdovanotas daugeliu literatūros premijų, įskaitant 2002 m. „Independent Foreign Fiction Prize“ (dabar – „International Booker Prize“).

2020 m. Valstybiniame jaunimo teatre Krystianas Lupa pagal romaną pastatė spektaklį tokiu pat pavadinimu.