Naujausia Marko Galeotti knyga: karas visais frontais, kai svarbu kiekviena smulkmena. Knygos „Viskas tampa ginklu. Karas XXI amžiuje“ ištrauka

Naujienos vizualas

Leidykla „Briedis“ pristato naujausią britų politologo ir garsaus dėstytojo Marko Galeotti knygą Knygos „Viskas tampa ginklu. Karas XXI amžiuje“ ištrauka, leidykla „Briedis“. Šįkart tarptautinio nusikalstamumo ekspertas pateikia išsamią ir novatorišką naujojo kariavimo būdo apžvalgą.

Pasitelkdamas pavyzdžius iš viso pasaulio, M. Galeotti parodo, kad šiuolaikiniuose konfliktuose kovojama visomis priemonėmis: nuo dezinformacijos ir šnipinėjimo iki nusikaltimų ir ardomosios veiklos. Būtent tai veda į nestabilumą atskirose šalyse ir teisėtumo krizę visame pasaulyje. Tačiau, užuot siūlęs puoselėti viltį sugrįžti į praėjusią „stabilių“ karų erą, knygos autorius išsamiai aprašo būdus, kaip išgyventi šioje naujoje tikrovėje, kaip prie jos prisitaikyti ir pasinaudoti teikiamomis galimybėmis.

Hibridinis karas, pilkosios zonos karas, karas be ribų šiandien keičia tradicinius kariavimo būdus. Šautuvai, bombos ir dronai tapo pernelyg brangūs, nepopuliarūs savosiose visuomenėse ir sunkiai valdomi, o laikai, kai galia buvo matuojama anglių kasyklomis, neužšąlančiais uostais ir dirbamos žemės plotu, apskritai baigėsi. Dabar pasaulis žengia į naują nuolatinių, nedidelių, dažnai nepastebimų, nepaskelbtų ir nesibaigiančių konfliktų erą.

„Ar kompiuterio pelė jau galingesnė už kardą?“ – klausia M. Galeotti. Britų profesoriaus teigimu, puolimas lygiai taip pat lengvai gali būti pradėtas ir iš dienraščio naujienų skyriaus ar įmonės valdybos kabineto, ir iš valstybės karinio štabo. Jūsų „kareiviai“ gali ir neturėti jūsų pilietybės, jie gali net nežinoti, kad apskritai dalyvauja kare ar kieno pusėje kovoja. O kiekvienas karas gali būti pavadintas teisingu, jeigu jo įvertinimą paliksime kariaujantiesiems.

Valstybės visada naudojo nekarines priemones: grasinimą, viliojimą ir apgavystes, kad pasiektų pergalę. Tačiau dabar pasaulis yra sudėtingesnis ir kaip niekad susijęs įvairiais saitais. Taigi neretai pasireiškia ir tamsioji globalizuotos ekonomikos pusė, kai net turizmas ir prekybos centrai gali būti paversti ginklais.

Šiais laikais grotažymės, memai ir asmenukės tapo savarankiškais naujų naratyvinių karų ginklais ir išplito taip pat kaip populiarusis šautuvas AK-47. Populistai ir separatistai semiasi daug jėgų iš melagienų ir sąmokslo teorijų šaltinio. Naratyviniai konfliktai skaldo bendruomenes ir verčia abejoti esamų sistemų ir valstybių teisėtumu. Ekonominis spaudimas skatina korupciją ir skurdina tuos, kurių nepraturtina. Neoliberalioji ekonomika išlaisvino rinką, o ši savo ruožtu peržengė sienas ir išsilaisvino nuo nacionalinės kontrolės. Net įstatymas tampa ginklu, o ne skydu. Vis dėlto knygos autorius skuba nuraminti ir atskleidžia, kaip ne tik išgyventi visko pavertimą ginklu, bet ir gauti iš to naudos.

Pasak M. Galeotti, galbūt būtų banalu teigti, kad gauname tokius politikus, kokių nusipelnėme, bet kai paprasčiausiai atmetame politiką kaip korumpuotų ir savanaudžių veikėjų sritį, kai sutinkame, kad mūsų šalis vykdytų slaptą, antagonistinę ir prievartinę politiką kitų atžvilgiu, kai gūžčiojame pečiais ir balsuojame nesitikėdami nieko geresnio, tada iš tikrųjų balsuojame už blogiausią suginklinto pasaulio versiją.

Knygą iš anglų kalbos vertė Kęstutis Choromanskis.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

 

Hillary Clinton lėtai, jausmingai perbraukė ranka per Vladimiro Putino šlaunį ir, net nespėję susivokti, jiedu ėmė bučiuotis – karštai, nesivaržydami, tarsi kokie paaugliai ar pornožvaigždės. Nes, skubu pridurti, tai ir buvo suaugusiesiems skirtų filmų aktoriai. Ne taip įsivaizdavau ryto pradžią (jei būčiau žinojęs, būčiau suvalgęs lengvesnius pusryčius), bet tai buvo pakankamai dėmesį prikaustanti medžiaga, kuria prasidėjo malonios Europos žvalgybos agentūroje dirbančių specialistų komandos instruktažas apie „giliųjų klastočių“ pavojus. Tai yra vaizdo įrašai, kurie, pasitelkus pažangų dirbtinį intelektą ir žmogaus išradingumą, buvo sukurti taip, kad parodytų, ką tik nori. Šiuo atveju Clinton ir Putino galvos ne tik buvo tiesiog kompiuteriu uždėtos ant entuziastingų pornoaktorių, bet ir vaizdai buvo taip sklandžiai sujungti, kad net žinodami, jog tai klastotė, negalėjome pastebėti akivaizdžių neatitikimų ar anomalijų. Matyti jau nebereiškia tikėti.

Šis aukštųjų technologijų ir prasto skonio junginys itin ryškiai pavaizdavo, kokius naujus iššūkius kelia informacinis karas, paskatintas revoliucinių pokyčių, susijusių su tuo, kaip mes kuriame, vartojame ir naudojame žiniasklaidą. Juk dabar esame nuolat bombarduojami teisinga, klaidinga, melaginga ar pramogine informacija. Iš esmės tai susiję su interneto, kaip naujienų šaltinio, atsiradimu: 2019 m. juo naudojosi 57 proc. visų pasaulio gyventojų, o 42 proc. buvo nuolatiniai socialinės žiniasklaidos vartotojai. Dėl to ne tik valstybėms, bet ir pavieniams asmenims tapo juokingai lengva klastoti naujienas: nebūtina meniškai padirbinėti vaizdo įrašų, užtenka tiesiog meluoti.

Su tuo, regis, susijusi ir gili patikimumo krizė, kai šioje poindustrinėje interneto eroje imama abejoti egzistuojančiomis valdžios struktūromis ir įprastais tiesos šaltiniais, susiformavusiais industriniame amžiuje. Kaip piliečiai ir vartotojai, mes, galbūt patys to nesuvokdami, vis labiau užsidarome naujienų ir nuomonių burbuluose, kurie atitinka mūsų požiūrį ir sustiprina mūsų išankstines nuostatas. Maža to, šiame aktualiausių naujienų, karštų reportažų ir tiesioginio žinių srauto amžiuje mus traukia tai, kas nauja, skandalinga ir – būtent dėl to – dažnai nepatikrinta, perdėta arba visiškai netikra. Pavyzdžiui, Sinano Aralo iš Masačusetso technologijos instituto atlikto tyrimo metu nustatyta, kad „tiesai pasiekti 1,5 tūkst. žmonių prireikė maždaug šešis kartus daugiau laiko nei melui“ ir kad dezinformacija dalijamasi 70 proc. dažniau nei tikromis naujienomis.

Nenuostabu, kad nesąžiningi veikėjai – nuo tariamų erekciją pagerinančių vaistų pardavėjų iki priešiškų valstybių – noriai tyrinėja būdus, kaip pasinaudoti (tiksliau, piktnaudžiauti) naujomis informacinio pasaulio galimybėmis. Ir, tiesą sakant, nenuostabu, kad melagingos naujienos ir (dez)informacija tapo šio amžiaus moralinės panikos šaltiniu, atpirkimo ožiu, kurį galima apkaltinti dėl bet kokių mums nepatinkančių reiškinių: nuo Donaldo Trumpo išrinkimo iki „naujosios etikos“, nuo džihadistų radikalizacijos iki „Brexit“.

Tai labai plati tema. Kartais susiduriame su tyčine dezinformacija, sąmoningu melo skleidimu, o kartais – su netyčine dezinformacija, kai žmonės platina melagingus teiginius patys to nesuvokdami. Dažnai bėdų pridaro ir teisinga informacija, kai ji būna pateikiama klaidinamai arba neteisingame kontekste, arba kai ji būna neskirta viešumai. Prieš 2016 m. JAV prezidento rinkimus Rusijos programišiai įsilaužė į Demokratų nacionalinio komiteto bei Hillary Clinton kampanijos vadovo serverius ir nutekino elektroninius laiškus. Tai sukėlė didelių nepatogumų demokratų vadovybei, ypač dėl to, kad atskleidė jų šališkumą Clinton, o ne jos kairiojo varžovo Bernie Sanderso atžvilgiu. Šia kampanija buvo siekiama pakenkti JAV politikai ir sužlugdyti Clinton, tačiau ne melu, o tiesiog nepatogia tiesa.

Apskritai vis didesne problema tampa informacijos nutekinimas, nes visi esame linkę ne taip atsargiai rinktis žodžius, kai bendraujame tariamai privačioje aplinkoje. Pavyzdžiui, 2017 m. mažas, bet turtingas Kataro emyratas įsivėlė į diplomatinį konfliktą su JAE, o netrukus JAV naujienų agentūroms kažkas ėmė nutekinti JAE ambasadoriaus Vašingtone Yousefo Al Otaibos elektroninius laiškus. Veikiai apie jį pradėta rašyti kaip apie švaistūną ir plevėsą, veidmainį ir galbūt netgi korumpuotą asmenį. Tai smogė JAE ir jų sąjungininkų reputacijai kaip tik tuo metu, kai jie mėgino vaizduoti Katarą kaip teroristų rėmėją, ir visa tai buvo padaryta be melo, o tik, kaip manoma, kruopščiai atrinktais nutekintais elektroniniais laiškais.

 

GREIČIAU IR MELAGINGIAU

Beveik visi mes – išskyrus galbūt šiaurės korėjiečius ir kelias atokias Amazonijos gentis – gyvename vienoje informacinėje erdvėje: per televizorių galime stebėti naujienas iš Kataro („Al Jazeera“), per „YouTube“ žiūrėti rusiškus vaizdo įrašus, o nemokamuose laikraščiuose, kuriuos pagriebiame važiuodami į darbą, skaityti istorijas, surankiotas iš užsienio „Twitter“ paskyrų. Galbūt dar svarbiau yra tai, kad senieji informacijos sargai, sprendę, ką mes skaitysime, girdėsime ir matysime, t. y. laikraščių redaktoriai, radijo ir televizijos kanalų vadovai, prarado savo galią. Šiandien ne tik galime įsijungti kitus informacijos kanalus ir skaityti kitus laikraščius – dabar kiekvienas, turintis „Facebook“ puslapį ar „Twitter“ paskyrą, iš esmės pats yra žiniasklaidos priemonė.

Iš tiesų, nors galima ginčytis, ar samdomų karių amžius grįžta, „žiniasklaidos samdinių“ amžius tikrai atėjo. Diplomatai, nuomonės formuotojai, žurnalistai, apžvalgininkai, rašytojai, lobistai, ekspertai, mokslininkai, analitiniai centrai ir įvairios nevyriausybinės organizacijos – visi jie gali tapti informacijos kariais. Jų dėka esame vis intensyviau bombarduojami informacija: naujienomis, nuomonėmis, paskalomis, gandais, melagystėmis ir demaskavimu. Tai pasakytina ne tik apie tuos, kurie naudojasi išmaniaisiais telefonais ir internetu. Net ir tradicinė žiniasklaida pasidavė poreikiui įsilieti į nepertraukiamą naujienų srautą, desperatiškam siekiui pirmiems pranešti apie svarbius įvykius ir negailestingiems socialinės žiniasklaidos sūkuriams bei srovėms. Nepaisant drąsių pastangų išsaugoti „lėtąsias naujienas“ ir ilgus straipsnius, tai yra lenktynės dėl greičiausiojo vardo.

Tai neabejotinai iš esmės pakeitė informacijos naudojimą politiniams ir kariniams tikslams. Pavyzdžiui, XX a. devintajame dešimtmetyje sovietų KGB vykdė operaciją „Denveris“ – sudėtingą bandymą pristatyti AIDS kaip JAV biologinį ginklą. Tam jie pirmiausia turėjo paskleisti gandą prosovietiniame Indijos laikraštyje, kurį per priedangos organizacijas buvo įsteigę prieš 20 metų. Jame 1983 m. buvo išspausdintas anoniminis laiškas, tariamai gautas iš „gerai žinomo amerikiečių mokslininko“. Tai nesulaukė jokio atgarsio, todėl 1985 m. viename didžiausių sovietinių laikraščių pasirodė straipsnis, kuriame buvo cituojamas originalus indų rašinys. KGB pasitelkė savo kolegas iš Bulgarijos bei Rytų Vokietijos, o šie sukurpė šią istoriją „patvirtinančią“ pseudomokslinę ataskaitą, kurią neva parengė kažkoks prancūzų mokslininkas. Per kelerius metus mitas išplito (dažniausiai per straipsnius, išspausdintus sovietams palankiuose arba sensacijų besivaikančiuose užsienio laikraščiuose), o sovietinė žiniasklaida jį dar labiau sustiprino, mėgindama tai pavaizduoti kaip visuotinę nuomonę. 1992 m. apie 15 proc. amerikiečių jau manė, kad ŽIV virusas buvo žmonių sukurtas.

Šiam tikslui pasiekti prireikė ne vienų metų, pasaulinio agentų, tarpininkų ir priedangos organizacijų tinklo, daugybės pinigų ir darbo jėgos. Galima palyginti tai su Kinijos kampanija 2020 metais. Kovo viduryje pasigirdus kaltinimų, kad dėl prastų maisto higienos standartų Uhano turguje kilo pasaulinė COVID-19 epidemija ir kad Pekinas nuslėpė pirminį ligos protrūkį, kinų informacijos kariai ėmė teigti, jog iš tikrųjų tai – vėlgi – JAV biologinis ginklas. Kinijos pareigūnai pradėjo skelbti ir perskelbti visokias ataskaitas; jas mielai išplėtojo sąmokslo teorijų svetainės Vakaruose. Oficialūs JAV atstovai buvo priversti reaguoti, o pagrindiniai laikraščiai – aprašyti šią istoriją, net jei tik tam, kad ją paneigtų. Vos per kelias dienas ši versija įsitvirtino pasaulinėje sąmonėje – 29 proc. amerikiečių įtikėjo, kad koronavirusas buvo sukurtas laboratorijoje už Kinijos ribų. Tai dvigubai geresnis rezultatas nei operacijos „Denveris“, be to, jis pasiektas ne per dešimtmetį, o per keletą dienų.

 

ARDOMOJI VEIKLA

Kol Rusijos kariai tyrinėja, kaip įtakos operacijomis pakreipti pusiausvyrą mūšio lauke savo naudai, Kremliaus nacionalinio saugumo komanda, regis, nusprendė radusi būdą laimėti, apskritai neįsiveliant į realius kovos veiksmus. Tai reiškia vietoj ginklų naudoti manipuliaciją, dezinformaciją ir klaidinimą siekiant nacionalinių tikslų, o tai stebėtinai primena Kennano minėtą „politinio karo“ koncepciją, tik pritaikytą XXI amžiui. Kaip savo lemtingame straipsnyje rašė generolas Gerasimovas, „nekarinių priemonių vaidmuo siekiant politinių ir strateginių tikslų išaugo ir daugeliu atvejų veiksmingumu pranoko netgi ginklų jėgą“. Kai seno sukirpimo buvęs tanko vadas užsimena, jog informacinės operacijos gali būti veiksmingesnės už jo sunkųjį metalą, tai šį tą atskleidžia.

Putino siekis įtvirtinti Rusijos, kaip didžiosios galios, statusą, nereikalauja plėsti jos sienų (išskyrus Krymą, nes, jo ir daugumos rusų akimis, tai buvo tiesiog atsiėmimas to, kas iš jų buvo pavogta 1954 m.), tačiau supriešina jį su Vakarais. Jo požiūriu, Rusijai naudinga viskas, kas mus skaldo, blaško ir demoralizuoja. Taigi Maskva skatina separatistinius judėjimus nuo Škotijos iki Katalonijos, vienodai piktavališkai palaiko kairiųjų ir dešiniųjų populistus bei ekstremistus ir daro viską, kad padidintų įtampą tautose ir tarp tautų.

Rusija palaikė ir „Brexit“ – skausmingą Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Vis dėlto neatrodo, kad šios poveikio kampanijos iš tikrųjų būtų turėjusios reikšmingos įtakos rezultatams: net ir nedidelė „Brexit“ pergalė (52 proc. – už; 48 proc. – prieš) negali būti priskiriama Maskvos kišimuisi. Škotai balsavo prieš nepriklausomybę (tąkart), bandymai kištis į rinkimus žemyninėje Europoje daugeliu atvejų davė priešingą rezultatą, o Donaldo Trumpo išrinkimas 2016 m. rusams, atrodo, buvo didžiulė staigmena. Įsitikinęs, jog Hillary Clinton taps prezidente, ir baimindamasis, kad ji bus pavojingas priešas, Kremlius paprasčiausiai rėmė visus alternatyvius kandidatus ir kurstė visus destruktyvius judėjimus: nuo antikapitalistinio radikalizmo iki ginklų prieinamumo šalininkų fundamentalizmo. (Suprantu, kad su tuo galbūt nesutiks daugelis, kurie į Trumpą žvelgia kaip į Putino pasirinktą prezidentą. Galiu pasakyti tik tiek, kad visi Maskvos politinių sluoksnių veikėjai, su kuriais bendravau prieš rinkimus, nė akimirkos netikėjo, jog Trumpas gali būti išrinktas, ir neatrodo, kad jie kaip nors stengtųsi užtikrinti jo perrinkimą 2020 m.).

Šiaip ar taip, ardomoji veikla yra lengviau įvykdoma ir patikimesnė priemonė nei koks nors slaptas užverbavimas „Mandžiūrijos kandidato“ stiliumi. Jei Sovietų Sąjungą bent iš dalies varžė marksizmo-leninizmo ideologija, tai dabartinė Rusija neturi jokio kito credo, išskyrus savo nacionalizmą. Ji vienu metu gali palaikyti ir kairiuosius, ir dešiniuosius, ir radikalus, ir tradicionalistus, ir stambųjį verslą, ir antikapitalistus. Būtent taip ji ir daro.

Antrojo pasaulinio karo metais Winstonas Churchillis pasakė įsimintinus žodžius: „Karo metu tiesa yra tokia brangi, kad ją visada turėtų lydėti pramanų sargyba.“ Šiais laikais nepatogios tiesos taip pat gali būti apsuptos melagystėmis, kurias kuria ir skleidžia valstybinė žiniasklaida, interneto troliai bei visokie tarpininkai. Kai 2014 m. Rusijos remiamų kovotojų dalinys rusiška raketa virš Donbaso numušė Malaizijos oro linijų lėktuvą MH17, Maskvos informacinio karo mašina ėmė dirbti maksimaliomis apsukomis, vieną po kito kepdama alternatyvius pasakojimus – šiuo atveju tai eufemizmas, reiškiantis atvirą melą – apie tai, kas įvyko. Iki 2020 m. vidurio ES Rytų strategijos komiteto darbo grupė nustatė daugiau kaip 260 skirtingų versijų – nuo idėjos, kad lėktuvą numušė ukrainiečių naikintuvas, iki absurdiško teiginio, jog visi 298 keleiviai ir įgulos nariai jau buvo negyvi, jų lavonai įkišti į lėktuvą, o šis tyčia susprogdintas virš Donbaso kaip provokacija.

Tokia taktika buvo naudojama ne kartą, pradedant Rusijos karinės žvalgybos pareigūnų bandymu nunuodyti dvigubą agentą Sergejų Skripalį Jungtinėje Karalystėje 2018 m. (Tai padarė jo dukra! Toks buvo britų sąmokslas, siekiant sutrukdyti Rusijai surengti pasaulio futbolo čempionatą!) ir baigiant opozicijos aktyvisto Aleksejaus Navalno apnuodijimu 2020 m. (Jis buvo girtas ir išgėrė tablečių! Tai CŽV darbas!). Tuo, ką rusai vadina infošum, „informaciniu triukšmu“, siekiama ne tiek įtikinti žmones viena ar kita istorija, kiek paskleisti melo rūką taip, kad atrodytų, jog neįmanoma suprasti, kur tiesa, o kur melas. Tokiu būdu tampa dar lengviau trikdyti kitų šalių gyvenimą ir pakirsti jų valią bei gebėjimą veikti ryžtingai.