Romanas „Haremas“ – apie pasaulį, kuriame viskas ne taip, kaip atrodo. Knygos ištrauka

Naujienos vizualas

Leidykla „Briedis“ pristato grožinės literatūros naujieną – istorinį romaną „Haremas“, kurį parašė žymus istorinių trilerių ir knygų vaikams autorius Colinas Falconeris, rašoma pranešime žiniasklaidai. „Haremas“ reiškia „uždraustas“. Uždraustas vyrams. Kadaise tik sultonui – vieninteliam visaverčiam, lytiškai pajėgiam vyrui – buvo galima įžengti pro geležimi kaustytas duris.

Tai stulbinama istorija apie sultoną Siuleimaną, vadintą Puikiuoju, ir jo mylėtą moterį. Jis turėjo viską, apie ką galėjo svajoti vyras: turtus, valdžią ir galimybę rinktis iš daugybės gražiausių savo imperijos moterų. Bet kodėl, pamilęs vieną, jis atsisakė haremo ir, pamynęs šimtmečius galiojusius Osmanų įstatymus, ją vedė?

Svarbiausias hareme gyvenančios moters siekis buvo kaip nors patekti į sultono lovą ir pagimdyti jam sūnų. Tačiau jaunasis sultonas Siuleimanas dažnai vykdavo kariauti, o grįžęs į haremo moteris net nepažvelgdavo, nes turėjo išsirinkęs vieną mylimiausią žmoną.

Į sultono seralį pakliuvusi jauna rusaitė nusprendžia likimą paimti į savo rankas. Jos būta gudrios ir negailestingos. Ir ji turėjo planą...

Siuleimanas buvo tikra mįslė – subūręs vieną pirmųjų pasaulyje profesionalių kariuomenių, įveikė visus, kurie jam priešinosi, betgi mėgo rašyti poeziją; nusiaubęs pusę Europos, iš gryno marmuro atstatė Stambulą; turėjo daugybę kankintojų ir žudikų, kuriuos galėjo užsiundyti kada tik panorėjęs, tačiau istorijoje įrašytas kaip didis ir sumanus įstatymų leidėjas.

Nuo viduramžių Venecijos iki Alžyro vergų turgaviečių, nuo Persijos kalnų iki uždrausto šlovingiausio Osmanų sultono seralio – tai istorija apie aistras ir intrigas pasaulyje, kuriame viskas visai ne taip, kaip atrodo.

Anglų kilmės australų rašytojas Colinas Falconeris yra garsus istorinės nuotykių literatūros kūrėjas, parašęs didelio pasisekimo sulaukusią istorinių pasakojimų seriją „Epic Adventure“. Jis išleido daugiau nei 30 romanų, tapusių bestseleriais visame pasaulyje.

Knygą iš anglų kalbos vertė Jurga Žąsinaitė.

Amasija, 1561-ieji

Įžengusi į kambarį, ji neištarė salam. „Dabar ji jau sena moteris, – pamąstė Siuleimanas, – ir nekvaršina sau galvos, kokia gali būti padariniai mane įžeidus. Keista, kad kažkada ją taip mylėjau; dabar tai tik susitikimas su nepažįstamąja.“

– Mano valdove.

– Praėjo daug laiko, – tarė jis.

– Tikrai taip.

Jis prisėdo greta jos ant minkštasuolio.

– Ar gerai jautiesi?

– Taip gerai, kaip ir galima tikėtis tokiame amžiuje. O tu, mano valdove?

– Man tinsta kojos ir skauda visą kūną.

Giulbachar pirštais spustelėjo skreite gulinčius tasbicho karoliukus.

– Kas gi tave privertė palikti Portos patogumus ir tokį kelią joti čia?

– Noriu susitaikyti, – pasakė jis. Atrodė, kad praėjo visa amžinybė, kol ji prisivertė atsakyti. Jai prakalbus, balse skambėjo panieka.

– Negaliu patikėti, kad po visko, ką padarei mano sūnui ir kaip pasielgei su manimi, gali tikėtis mano draugystės ir palankumo.

– Esu tavo valdovas, o tu – viena iš mano kularo. Tebesi man įsipareigojusi.

– Ar Osmanų įstatymas reikalauja tau atleisti? Jei yra taip, kaip sakai, turėtum dabar mane nubausti. Nes aš tave niekinu, Siuleimanai.

Jis pakilo. Kampe stovėjo žmogaus ūgio mėlynai ir baltai išmarginta porceliano vaza. Išsitraukęs kiličą, Siuleimanas vienu kirčiu ją sutrupino. Stovėdamas tarp šukių, suriko:

– Aš – tavo valdovas!

– Tu – mano sūnaus žudikas.

– Daviau jam gyvybę, o jis atsisuko prieš mane! Ko daugiau jis tikėjosi?

– Jis buvo nekaltas. Tu toks pat žudikas, kaip ir tavo tėvas!

„Kaip ir tavo tėvas.“

Siuleimanas susvyravo.

– Daugiau nebesusitiksime, – tarė jis. Trenkęs kardą į grindis, išbildėjo iš kambario.

Gedičlė puolė šluoti pažirusių porceliano šukių, o Giulbachar vėl grįžo prie savo maldų ir pirštais spragsėjo per perlų karoliukus.

„Dabar jau niekas manęs negali įskaudinti.“

 

Širazas, Persija

Aplink mėnulį švytėjo nimbas. Žemiau mėnesienoje spindėjo svetimi, atšiaurūs ir balti it ledas Zagroso kalnai. „Atrodo, lyg būčiau ištremtas į patį mėnulį“, – mąstė Bajazitas. Įsisupęs į ilgą kailinę mantiją, sudrebėjo.

Apačioje kieme jis išgirdo kanopų kaukšėjimą. Nuo žirgo nušokęs raitelis padavė tarnui vadeles. Šūktelėjo sargybiniui slaptažodį ir įbėgo vidun. Galbūt jis atnešė laukiamų žinių.

Kiek kartų Bajazitas apie tai mąstė? Ką dar galėjo padaryti? Mustafa nieko nedarė, ir Siuleimanas įvykdė jam mirties bausmę; be to, ir pats Bajazitas elgėsi kaip tikras gazijus, o Siuleimanas pasiuntė prieš jį visą savo kariuomenę. Kaip galima suprasti tokį žmogų?

Židinyje perlūžus degančiam rąstgaliui, pažiro kibirkščių lietus. Lauke ant akmeninio grindinio sudunksėjo žingsniai. Įėjo išsiviepęs šachas.

– Jaunajam Osmanų šechzadė turiu gerų žinių, – pasakė jis.

– Ar iš Stambulo jau grįžo jūsų čavušas?

Per pastaruosius kelis mėnesius pirmyn ir atgal jojo daugybė pasiuntinių. Galbūt Bajazito tėvas pagaliau suminkštėjo?

– Taip, be to, susitarėme dėl laiko ir vietos. Jis nori su tavim susitikti.

– Kur?

– Tebrize. Jis ten atvyks slapta. Viskas sutarta.

– O Selimas?

– Selimas nieko apie tai nežino. Atrodo, tavo tėvas bus persigalvojęs. Ant žemės kritęs Dievo šešėlis priminė, kad jis, kaip ir mes visi, mirtingas.

– Ar galiu pamatyti laišką?

– Nėra jokio laiško. Žinia buvo perduota ir patikėta vienam žmogui.

– Tai nepanašu į mano tėvą.

– Jis tiesiog atsargus. Nenorėjo, kad Selimas būtų sulaikęs čavušą ir anksčiau viską sužinojęs.

– Ar jis nurodė pasiuntiniui susitikimo tikslą?

– Jis nori susitaikyti, Bajazitai. Sakė, kad ir taip jau pakankamai kraujo pralieta.

– Kada susitinkame? – paklausė Bajazitas.

– Išvykstame šį vakarą, – atsakė šachas.

 

Konija

„Selimui tik trisdešimt ketveri, – prisiminė Abasas, – nors atrodo kaip senukas. Veidas nuo gėrimo toks išpurtęs, kad primena saldaus kremo dubenį, kurio vidury lyg dvi serbentų uogos įspraustos mažytės akys. Po dailiais plonyčiais apdarais pūpso didžiulis kūnas. Išties princas Miežinis Pudingas.“

Selimas sėdėjo sudribęs minkštasuoly ir iš šalia jo ant sidabrinio stalelio padėto didžiulio padėklo rinkosi chalvos gabalėlius. Paėmęs tris, įsikišo į burną.

– Turi naujienų, kizlar aga?

– Turiu, mano valdove.

– Iš tėvo?

– Jis išjojo iš Amasijos ir traukia į rytus.

Derybos užsitęsė ilgiau nei metus. Regis, Siuleimanui šechzadė nebuvo toks brangus, kaip tikėjosi šachas Tahmaspas. Šnabždėtasi, kad šacho pradinė kaina buvusi Mesopotamija.

– Tikiuosi, jis atrodo ligotas? – nusikvatojo Selimas, išspjaudamas pusiau sukramtytus saldėsius ant Abaso drabužių.

– Puikusis valdovas jau negali taip ilgai, kaip anksčiau, išsėdėti balne.

– Ar su juo žygiuoja ir kariuomenė?

– Ne, mano valdove. Mano šnipai sako, kad jį lydi tik eskadronas sipahių ir pulkas janyčarų.

Selimas suplojo rankomis. Tuoj pat pasirodė vyno ąsočiu ir brangakmeniais puošta taure nešinas tarnas. Selimas paėmė taurę ir laukė, kol ją pripils. Ištuštino vienu mauku.

Vėl pripylęs vyno, tarnas pasišalino.

– Štai ir viskas. Kaip manai, ko jis siekia?

– Kalbama, kad susitiks su Bajazitu Tebrize. Sklinda gandų, jog gali susitaikyti.

Selimui pašokus, ant kilimų išsipylė vynas. Kad nepradėtų rėkti, krumpliais užčiaupė sau burną ir ėmė visas drebėti. „Tik ne tai, – mintyse tarė Abasas. – Tai panašu į mažo vaiko priežiūrą.“

Niekas – nei tarnai, nei sargybiniai, nei pašos – nejudėjo. Galiausiai Selimas pūkštelėjo ant minkštasuolio. Kumštyje sugniaužė savo apsiausto kampą.

– Mane išdavė, – tarė jis. – Vynas! Kur mano vynas?

Niekieno nepastebėtas Abasas tyliai pasitraukė. Jam buvo neįdomi Selimo isterija. Jis ir taip ilgai kentė princų tironiją.