Saulina Kochanskaitė: 2023-aisiais metais vienas iš šviesių dalykų bus naujos geros knygos

Naujienos vizualas

Kokie buvo 2022-ieji metai knygas leidžiančių žmonių akimis? Jūsų dėmesiui – pokalbis su leidyklos „Baltos lankos“ vyr. redaktore Saulina Kochanskaite. Apie praėjusius metus knygų leidybos srityje, apie autofikcijos žanro populiarumą, svarbiomis premijomis įvertintas knygas ir tai, kas vis dar gali nustebinti skaitytoją. Taip pat – ko knygų pasaulyje laukti 2023-iaisiais.

Kviečiame skaityti.

 

Artėjant naujiems metams, įprasta apibendrinti prabėgusiuosius, žvelgiant iš laiko distancijos sudėlioti akcentus, įvertinti, kas pasikeitė, o kas dar laukia. Norisi, kad ir šie metai visgi netaptų išimtimi. Saulina, kokiais kertiniais žodžiais apibūdintum šiuos knygų metus?

Metai buvo sudėtingi, neramūs, permainingi, bet ir padovanoję naujovių, didelių premijų, galiausiai tiesiog gerų knygų ir prasmingų susitikimų. Nuo įdomių pokalbių mūsų rengiamoje „Knygų savaitėje“, jau tampančioje tradicija, šoko pirmą Vilniaus knygų mugės dieną prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą ir dėl to daugelį ištikusio skaitymo sąstingio iki mūsų leidyklai svarbaus žingsnio mūsų svetainėje atverti audioknygų klausymosi platformą. Joje neseniai pristatėme ir Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva rerum“ pirmosios dalies audioknygą.

Labai džiugina prancūzų rašytojos Annie Ernaux pelnytas literatūros Nobelis. Jau kitais metais išleisime net du šios rašytojos kūrinius – „Įvykį“ ir „Metus“. Ramina ir guodžia, kad, nepaisant pašonėje vykstančio karo, vis dėlto pavyko išleisti puikių kūrinių. Rekomenduoju atkreipti dėmesį į šias knygas:

 

Turiu kelis specifiškesnius, bet šiais metais, man regis, visai tinkamus klausimus. Vienas jų susijęs su autofikcine literatūra: ar tik atrodo, ar visgi šio tipo literatūra neužleidžia pozicijų ir lieka aktuali? Šiemet pasirodė penktoji K. O. Knausgårdo ciklo „Mano kova“ knyga, taip pat autofikcinis Emmanuelio Carrèreʼo romanas „Joga“, kitos panašios knygos. Kaip vertintum kasdienybės išgyvenimų ir refleksijos kupinų knygų aktualumą šiuolaikiniame pasaulyje?

Taip, pasaulyje autofikcija klesti jau nemažai metų. Juk ir Nobelio literatūros premija atiteko A. Ernaux – jau nuo XX a. antros pusės Prancūzijoje nešančiai autofikcinės ir feministinės literatūros vėliavą. Atrodo, kad ši banga vis stipriau pasiekia ir Lietuvą. Džiaugiamės vieni pirmųjų prisidėję prie šio žanro populiarinimo Lietuvoje, kai prieš penkerius metus pradėjome leisti K. O. Knausgårdo romanų ciklą „Mano kova“.

Galbūt šia prasme galima išskirti dvi grupes šiuolaikinių grožinės literatūros skaitytojų: vieniems įdomiau išgalvoti pasauliai, kitiems grožiniame tekste norisi aktualybių, autobiografiškumo, kai tekstas ne įmantrus, o parašytas labai paprastai ir aiškiai, tarytum skaitytum apie savo paties gyvenimą. Nemanau, kad apskritai autofikcija kuo nors pranašesnė už kitą literatūrą. Bet gali būti, kad tai žanras, labiau nei bet kuris kitas atliepiantis ir pasiekiantis šiuolaikinių skaitytojų sąmonę.

 

Dar nė karto apie tai neklausiau, tad man labai įdomi tavo nuomonė ir požiūris į premijomis įvertintų knygų vertimus ir leidybą. Juk prestižinėmis premijomis įvertintų ar joms nominuotų knygų šiemet pasirodė tikrai nemažai. Štai neseniai pasidžiaugusi, kad metų pabaigoje pasirodys „Booker Prize“ apdovanotas D. Stuarto „Šugis Beinas“, išgirdau leidybos srityje dirbančio žmogaus komentarą: „Jau nieko tuo bukeriu nebenustebinsi.“ Kita vertus, paaiškėjus, kad pastaraisiais metais neišversta garsių Nobelio literatūros premijos laureatės kūrinių, nuvilnija nusivylimas ar net pasipiktinimas. Kaip tau pačiai atrodo – kokia šiandien premijuotų ir nominuotų knygų leidybos situacija, kiek premijos lemia leidėjų pasirinkimą versti knygą ir ar tikimasi, kad jos iš tiesų lems didesnį skaitytojų susidomėjimą?

Premijos tikrai svarbios kaip vienas iš būdų atkreipti skaitytojų dėmesį, pristatyti, išskirti, reklamuoti knygą. Kita vertus, ne kiekviena premijuota knyga, itin vertinama čia ir dabar, atlaiko išbandymą laiku. Apdovanojimai neturėtų būti pagrindinis rodiklis leidžiant knygą. Nors dažnai tokioms knygoms teikiame pirmenybę, jas sureikšminame, vis dėlto atidžiai renkamės iš jų gausos, aklai nepuolame leisti vien nominuotų ar premijuotų knygų.

Tad su bukeriais gal ir mažai ką nustebinsi, bet gera knyga stebina. O tavo minimas „Šugis Beinas“ yra būtent toks retas drugys literatūros scenoje. Jos temos apie priklausomybę nuo alkoholio, sūnaus ir motinos santykį, sudėtingą žmogaus gyvenimą skurdžioje aplinkoje taip pat nenustebintų daug skaitančio žmogaus, bet tai, kaip tekstas sukurtas ir išpildytas, skaitant vietomis tiesiog užima kvapą. Vaizdžiai kalbant, empatiškesnio skaitytojo visatoje tokia knyga gali sukelti ir drugio efektą – paprastas jos skaitymo veiksmas gali imti ir sujudinti tai, kaip žiūri į literatūrą.

Be to, begalės gerų, nuostabių kūrinių, talentingų autorių nebus apdovanoti jokiomis premijomis, bet nuo to jų kūriniai netaps prastesni. Didelis malonumas yra atrasti tokį kūrinį ir jį pasiūlyti skaitytojams. Pavyzdžiui, Walterio Teviso „Valdovės gambitas“ savo laiku nebuvo apdovanotas, o literatūros kritikų ir skaitytojų pripažinimo, ekranizacijos sulaukė praėjus beveik 40 metų nuo autoriaus mirties.

Daugybė kitų autorių, be kurių nė neįsivaizduotume literatūros, nebūtinai buvo kaip nors išskirtinai apdovanoti ar netgi įvertinti savo laiku. Kad ir Jamesas Joyce’as. Jo „Ulisą“ Amerikoje ir Jungtinėje Karalystėje uždrausta išleisti, o Airijoje ilgą laiką – pardavinėti.

 

Neišvengiamai kirba ir klausimai apie tai, kaip dabar vykstantis karas bei jo nulemti sukrėtimai atsispindės literatūroje, ar sulauksime šiandieninės siaubingos realybės atgarsių, karo išgyvenimų persmelktos literatūros bangos? Klausiu, nes, tarkime, bent kol kas atrodo, kad pandeminės realybės literatūros banga taip ir nesusiformavo, o gal tik neatsirito iki Lietuvos.

Kad ir kaip liūdnai skambėtų, karo tema literatūroje gyvuos tol, kol pasaulyje vyks karai. Turbūt bet kurios tautos literatūra tiesiog persunkta šios temos ar bent jos atšvaitų. Neabejoju, kad ateityje ne vienas vertingas kūrinys reflektuos Rusijos karą prieš Ukrainą. Tokių kūrinių jau leidžiama ir dabar, be to, galima sakyti, kad karas prasidėjo jau 2014-aisiais. Mes 2023 m. pradžioje taip pat planuojame išleisti Ramūno Bogdano trilogijos „Ukrainos tridantis“ paskutinę knygą.

 

O su kokiomis nuotaikomis žvelgi į 2023-iuosius?

Į 2023-iuosius žengiu nusiteikusi optimistiškai. Nors turbūt laukia dar vieni nelengvi metai, neabejoju, kad vienas iš šviesių dalykų bus naujos geros knygos – ir nauji vardai, ir dar neversta kultinė klasika, ir išsiilgti knygų tęsiniai. Reikia nepamesti vilties.

„Baltos lankos“ vyr. redaktorė Saulina Kochanskaitė. Dovilės Dagienės nuotr.

Klausinėjo Lina Valantiejūtė